„Vilniaus džiazas“ – trečiasis Ričardo Gavelio romanas. Vienas pagrindinių jo veikėjų Tomas Kelertas, anot kritikų, – galbūt autobiografiškiausias autoriaus bičiulis. Vilniaus mitologija skleidžiasi džiazo, kurį taip mėgo rašytojas, principu – virtuoziškai vienas iš kito perimdami leitmotyvą, pasakojimai skirtingų veikėjų vidiniu žvilgsniu pinasi į pašėlusią, azartiškais staigiais posūkiais į nepažintas gelmes nešančią partitūrą.

„Keistas pamišusio miesto rašytojas. Jis nuolat stebina dorus (pagal požiūrį) miestiečius, tarsi iš šalies stebėdamas susidarančią ir nykstančią tikrovę, eklektiškai aprašydamas liūdną kasdienybės maskaradą: dangų ir pragarą; negerą blogų žmonių aurą; nykius nakties paukščius, šikšnosparnius; Eldorado šalį ir šalį, kurioje pageidautina nešokinėti aukščiau bambos; (...) klusnias meilės verges; klusnias lietuvių rašytojų ataskaitas; lėtą ir apgalvotą rašytojo savižudą; Ėją, kuri praeina pro tave vieną vienintelį kartą.“ (Algimanto Valantiejaus esė ištrauka iš knygos „Bliuzas Ričardui Gaveliui“.)