Santrauka: Carlos Ruiz Zafón (Karlosas Ruisas Safonas; g. 1964 m.) užaugo Barselonoje. 1994 m. išvyko į Los Andželą, ten išleido keturias knygas paaugliams, kūrė scenarijus kino filmams. Vėliau, atsisakęs visų papildomų darbų, rašė „Vėjo šešėlį“, tapusį viena perkamiausių visų laikų ispaniškų knygų pasaulyje. Europoje šis romanas tapo literatūros sensacija, imta kalbėti apie „Zafónmanijos“ reiškinį, šiuo metu ne tik neišblėsusį, bet su romano tęsiniu “Angelo žaidimas”(Tyto alba, 2011 m.) plintantį ir toliau.

... ši vieta – paslaptinga, tai lyg šventovė. Kiekviena knyga, kurią čia matai, turi savo sielą. Parašiusiojo sielą ir tų, kurie skaitė knygą ir svajojo. Kaskart knygai patekus į naujas rankas, kai skaitančiojo žvilgsnis perbėga eilutėmis, jos dvasia dar labiau sustiprėja.

1945 metai, pokario Barselona. Dešimtmetis Danielis, pabudęs iš baisaus košmaro, suvokia, kad nebegali atsiminti savo velionės mamos veido. Norėdamas paguosti savo vienturtį, jo tėvas bukinistas, prisaikdinęs saugoti paslaptį, nuveda Danielį į slaptą biblioteką, kurioje leidžia išsirinkti vieną knygą... Berniukas pasirenka „Vėjo šešėlį“, kurio autorius – Chulijanas Karaksas, paslaptinga asmenybė. Danielis imasi ieškoti kitų pamėgto rašytojo kūrinių ir atranda, kad visi jie buvo sudeginti paslaptingo nepažįstamojo, kurį, atrodo, apsėdusi manija nušluoti nuo žemės paviršiaus visą Chulijano Karakso literatūrinį palikimą. Berniukas pasiryžta išsiaiškinti tiesą apie rašytoją ir pamažu atskleidžia istoriją, kupiną žmogžudysčių, beprotybės ir paslapčių, kurias geriausia būtų pamiršti...

“Vėjo šešėlis” – kupina paslapčių Barselonos istorija, meilės rašytojams ir knygoms persmelktas nepamirštamas pasakojimas apie aistrą, ištinkančią netikėtai, apie mirtį ir gyvenimą.