„Mes visi esame Tėvo Gorijo vaikai“ – Felicien Marceau

Ponios Vokė pensione keistai susipina trijų žmonių gyvenimai. Prie vieno stalo atsiduria perspektyvus jaunuolis, trokštantis atsidurti aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose, Eugenijus Rastinjakas, besislapstantis nusikaltėlis, juodosios Paryžiaus pusės žinovas Votrenas ir bankrutavęs makaronų fabriko savininkas Gorijo.

Kai moterys, kurioms Gorijo siunčia paskutinius prabangos likučius, pasirodo esančios visai ne kekšės, o už kilmingų ir turtingų vyrų ištekėjusios Gorijo dukterys, Rastinjakas imasi ieškoti teisybės. Kodėl dukros nelanko mirštančio tėvo, kodėl užtrenkė jam duris? Kodėl pinigai – dar ne viskas, jei neturi jokio titulo? Votreno padedamas Rastinjakas greitai sužino, kokia iškilimo visuomenėje kaina, ir pats nejučia padeda ant svarstyklių sąžinę ir norą bet kokia kaina iškilti...

Skaitykite knygos ištrauką

Apie autorių

Oscaras Wilde`as pareiškė, kad Balzacas išrado XIX amžių, ir tai, ko gero, tiesa, nes joks kitas rašytojas taip gyvai ir įžvalgiai neaprašė kasdieninio gyvenimo scenų, nekūrė tokių gyvų veikėjų. Dar būdamas gyvas Honoré de Balzacas (1799–1850) pradėjo kurti savo legendą apie tridienius rašymo maratonus su galonais kavos, vienuolio apdarą, slaptą išėjimą į tamsų skersgatvį, kad pabėgtų nuo kreditorių, ir milžiniškas ambicijas.

Romaną Tėvas Gorijo jis nesivaržydamas gyrė dar neišspausdintą: „Aršiausi priešai turės priklaupti. Aš nugalėjau visus, draugus tiek pat, kiek pavyduolius“. Jam neprieštaravo nei tuometiniai, nei šių dienų kritikai.