Vasara vasarį

Iš Karališkosios akademijos prezidento pareigų besitraukiantis garsus dailininkas seras Alfredas Maningsas per 1949 metų kasmetinį pokylį griežtai užsipuola modernizmą. Tulžinga jo kalba ne tik palieka išsižiojusią rinktinę auditoriją, bet ir eilinius žmones priverčia prilipti prie radijo imtuvų. Tačiau arši tirada virsta nerišliu vapėjimu, kai jam išsprūsta vienos moters vardas – vardas, kurio visais būdais vengė, – ir mintys nuklysta į ypatingą vietą ir ypatingus laikus. A. Maningso kalba grąžina kapitoną Gilbertą Evansą į vėjuotąją Lamorną šimtmečio pradžioje. Prikelia didžiulės meilės ir bejėgiškumo jausmus, kai pati gražiausia pasaulio moteris, verta genialiojo Botičelio teptuko, atiteko garsiakalbiam, energingajam Maningsui. Mylimoji Florens, kurios skaudinti nenorėdamas Evansas patraukė kariauti į Nigeriją...