Romane „Adomo obuolys“ žmogaus psichika padėta tarsi po padidinamuoju stiklu. Žmogaus psichikoje atsiveria keli vidiniai sluoksniai (intelektualinis, moralinis, biologinis), tarp kurių vyksta nuolatinė trintis. Valingą ir drovų Augustiną Kamanį drasko dirglus erotinis instinktas, kaip ir Leoną Blumą J.Joyce’o romane „Ulisas“, užkrečiąs visus jo pojūčius nervingu irzlumu ir virstąs neretai šizofrenišku košmaru. Kiekvieną jo poelgį paralyžiuoja skeptiška savistaba, kuri įkyriai byloja apie aš menkumą ir pastangų bergždumą. Jis norėjo tyrinėti biologinio paveldimumo mechanizmą, bet paveldimumo teorija pokario metais buvo paskelbta reakcinga, ir jauną mokslininką permetė į siloso tematiką, vėliau į durpinių puodelių tematiką. Jis negalėjo protestuoti, nes „burną kietai užčiaupė brolis“ – avantiūristas, 1940m. įstojęs į komjaunimą, o, atėjus hitlerininkams, stojęs tarnauti okupantams, vėliau išmovęs už jūrų marių. Baimė, kad darbe sužinos ir paklaus – o ką gi veikė tavo brolis, kur jis dabar – verčia Augustiną Kamanį baikščiai taikytis prie esamų aplinkybių, nedrįstant ko nors reikalauti ar ginti save. Augustino Kamanio drama – konformisto (prisitaikėlio) drama, nustatyta istorijos aplinkybių. Sąmonės susiskaldymas ir žmogaus kaip asmenybės žlugimas nevirto autonominiu (savarankišku) procesu, o turėjo aiškias visuomenines priežastis, tik giliau paslėptas.