Po žemę medžiai vaikščioja. Kaip žmonės.
Eina jie pakelėmis, žolėtais patvoriais ir paupiais.
Prie ežerų ir upių duburių sustoja apmąstyti vėjus ir likimą,
Ir pėdas paliktas – tylius ir juodus kelmus.
Jie žiūri aklomis šešėlių akimis į tamsų dangų,
Nebylūs lyg kapai – nejaukūs, užmiršti. (A.Skinkys)