Romanas „Ledinukų rūmai“ – meilės prisipažinimas Stambului, pasakojimas apie namą, kuris yra ir viso miesto metafora: matęs klestėjimo laikus, kadaise buvęs prabangus, o dabar – apšiuręs, tačiau kupinas istorijų ir gyvybės. Čia Stambulo praeitis susipina su „Ledinukų rūmų“ gyventojų istorijomis, čia miestas iškyla kaip mistikos, tikėjimo ir naujovių katilas.
Buvusių kapinių vietoje stovintis namas Stambulo centre, kurį rusų generolas kadaise pastatė savo žmonai, dabar glaudžia dešimt nepaprastai skirtingų šeimų. Dvyniai kirpėjai, profesorius, namų šeimininkė, spoksanti muilo operas, nevykėlis studentas, lengvai kvaištelėjusi Madam Tetulė, senelis, šiurpinantis du savo anūkus baisiomis istorijomis, bevardis pasakotojas ir jo meilužė – visų jų likimai susiraizgę po Ledinukų namų stogu tarsi „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos. Komizmas ir tragedijos, praeitis, dabartis, ateitis – viskas šiame romane supinta į vieną spalvomis žaižaruojantį pasakojimą; namo gyventojų istorijos, juokingos, keistos, pamokančios ir jaudinančios – jos neįtikėtinos ir drauge realios. Tikros kaip ir... keistos namo gyventojų šiukšlių vagystės. Ir namą vis gausiau užplūstantys tarakonai. Ir kitos namo paslaptys. Ir visa tai keisčiausiu būdu virsta sielų kelione į tiesą, kaip įmanoma tik Elif Shafak knygose.