Mažasis princas

Tokių, kaip aš – šešiamečių vaikų, numetusių šalin „Mažąjį Princą“, pasiteisinus: „Kažkokios nesąmonės, nieko čia nesuprantu…“ - tikriausiai buvo ne vienas.

Ir nemanau, kad mes nesupratom, jog kažkoks auksaplaukis berniukas atskrido pasižmonėti į Žemę, prieš tai aplankęs daug mažutėlių planetų su savo keistais dėdėmis: Karaliumi, Tuščiagarbiu, Girtuokliu, Biznieriumi, Žibintininku ar Geografu. Būdami vaikai, žinojome, kad su lape nesusidraugausi, pirmiau jos neprisijaukinęs ar kad šuliniai vidury dykumų moka dainuoti, o rožės aimanuoti ir skųstis. Man nepatiko, jog Princas tiek daug verkia, galų gale net miršta...

Kažkaip nepasakiškai baigės šita pasaka vaikystėje ir tik praėjus keliems metams mes supratome – tie keisti dėdės, baobabai, gyvatės, rožės bei lapės – visi gyvena Žemėje, kartais priversdami jų nepastebėti, kartais priversdami matyti giliau, pažvelgiant į savojo gyvenimo prasmę. Daug ką naikindami, kadangi suaugusieji nesugebėjo pažinti visų baobabų daigų, o jei tuoj nesutvarkai baobabų, visada atsitinka nelaimė.

Džiaugiuosi, jog mano ir daugelio gyvenime atsirado pasaka, kuri suaugusiems vaikams vis primena, kad nupieštose dėžutėse gyvena avys, o naktimis juokiasi ir skamba žvaigždės.