Kaukių balius

Kristė išeina į kaukių balių. – Vien paslaptys. – Senelė elgiasi keistai – tačiau tai suprantama, juk ateinančią savaitę jos vestuvės. Senelė siuvo čigonišką sijoną. Kartkartėmis ji atitraukdavo jį nuo savęs ir žiūrinėdavo iš šalies arba pridėdavo valandžiukę Kristei prie talijos, o po to vėl toliau raukdavo didžiulę kašmyrinę skarą, kuri šiaip būdavo užtiesta ant pianino. Kristė, slampinėdama po kambarį, žiūrėjo į liesas, vikriai siuvinį dygsniuojančias senelės rankas. Senelės rankos ne moteriškos – mažytės, laibais pirštais, – o plačios, įdiržusios... Puikus išeis kostiumas, nors ir namie jį siuva; jai bepigu, jos senelė jaunystėje buvo siuvėja. Teta Eva neleido nuomotis kostiumų. O Anika vis vien gavo kažkokią prašmatnią suknelę nuomon, tokia ji visada, ta Anika. Net veidroduką ne vieną nešiojasi, o du...