Pasaulis - pažadas, kurį mylėti reikia

Šiuolaikinio prancūzų peoto eilėraščiuose pasaulis atsiskleidžia kaip pažadas, sukiai suprantamas be perkeičiančio meilės santykio. Kalbėdamas apie ryšius su artimaisiais ir gamta, poetas kviečia ieškoti slaptingo ir trapaus žmogiškojo gyvenimo grožio.

P. Riou poezija pasižymi rimtimi, meditatyvumu, filosofinių įžvalgų gelme. Eilėraščiuose nemažai savitai interpretuojamų biblinių motyvų. Autorius į pasaulį žvelgia labai atidžiai, fiksuodamas konkrečias kasdienybės detales ir kartu, tarytum atsiribojęs, iš amžinybės perspektyvos, ieškodamas slaptingo ir trapaus žmogiško gyvenimo grožio. Lyrinio subjekto būsenas formuoja egzistencinė buvimo tarp žemės ir dangaus įtampa - žemė yra konkrečios patirties šaltinis, o dangus traukia ir skatina į viską pažiūrėti tikėjimo ir vilties perkeistu žvilgsniu.[...] Šioje poezijoje kuriamas pasaulis visiškai kitoks nei įprasta šiuo-laikinei lietuvių poezijai, kur dominuoja niūrios nuotaikos, susvetimėjimo ir kitų trauminių patirčių fiksavimas, destruktyvus arba negatyvus santykis su pasauliu. Šviesi ir gili kūryba, įkvepianti teigiamam santykiui su tikrove, gali padaryti milžinišką įtaką, galbūt - net pakeisti dabartinės lietuvių poezijos kryptį. [Vertėjas]