Rinktiniai raštai /III/ Žemė maitintoja. Meisteris ir sūnūs

Petro Cvirkos romano "Žemė maitintoja" teminį centrą sudaro nepriklausomos Lietuvos žemės reformos kritika: bežemis Juras Tarutis, buvęs Lietuvos savanoris, gauna žemės ir imasi su žmona savarankiškai ūkininkauti, tačiau dėl įvairių nepriteklių ir negandų, lemtų tiek gamtinių, tiek socialinių priežasčių, nepajėgia sėkmingai ūkininkauti. Vienas iš svarbesnių Cvirkos tikslų – sukurti tipiškus socialinius portretus – neretai nuveda autorių prie schematiškumo, veikėjams stinga psichologinės motyvacijos, neretai jie veikia daugiau kaip išankstinės idėjos iliustracija. Dar po metų, 1936 m., išleistame romane Meisteris ir sūnūs rašytojas atsitraukia nuo socialinės problemikos ir pasineria į savotišką lietuvių kultūros tyrimą: pagrindiniai folklorinio novelių romano veikėjai – Pagramančio siuvėjas Krizas ir dievdirbys bei stalius Deveika – sukuriami kaip tautos kultūros reprezentantai, įkūnijantys ir įgalinantys tautos kūrybingumą, atskleidžiantys jos gyvybinės galios šaltinius. Cvirka sukuria gaivališko, šmaikštaus, iškalbaus lietuvio kaimiečio tipą. Tautos gyvybingumas, įkūnijamas dviejų kūrybingų amatininkų, daugiausia atsiskleidžia ne per jų veiksmus (nors Krizas ir dalyvauja draudžiamos lietuviškos spaudos platinime, rašo lietuviškas eiles), bet per jų kalbą: juoką, pokštus, improvizaciją, aplinkinių provokacijas; tokia kalba pati tampa žmogų išlaisvinančiu veiksmu. Šiam romanui Cvirka ieškojo kalbos, siekė ją išauginti iš šnekamosios kalbos tradicijos, perimtos gimtajame kaime, taip pat ieškojo tautosakos medžiagos archyvuose.