Knyga apie Nacionalinės premijos laureatę poetę Nijolę Miliauskaitę sudaryta labai jautriai, smulkmeniškai subtiliai. Neveltui knyga pavadinta „Moteris su lauko gėlėmis“.
Ji tarsi lauko gėlė, visais laikais žydėsianti lietuvių literatūroje. Į knygą sudėta viskas, kas įmanoma, kad kuo plačiau atsiskleistų asmenybės žavesys, nepakartojama dvasios šviesa, minties paprastumas ir gylis. Tai ir atsiminimai apie poetę, recenzijos, straipsniai apie jos kūrybą, pokalbiai su ja, laiškai, neskelbti eilėraščiai, nuotraukos.

Nuoširdžiai sujaudina pati knygos pradžia: „Jei kas mūsų ieškotų, tai esam už namo, sode. N. ir Vytautas B“. Atrodo, kad poetė niekur neišėjo, ji čia, visų ją pažinojusių asmeniškai, artimai ar tik iš poezijos, minčių ir jausmų sode.

Kokie gražūs artimųjų prisiminimai: Nijolė jiems šviesios dvasios, stiprios valios, taurus ir kartu be galo jautrus, mokantis susitvardyti žmogus. Ir ne tik artimųjų, bet ir draugų, dėstytojų, plunksnos brolių-poetų. Literatūros kritikai vertina jos kūrybą, tą nuolatinį gyvenimo konvejerį, sielos labirinto vingius, sunkiai išmatuojamas minties gelmes. Tekstus gyvina nuotraukos, kuriomis tarsi kino juosta praslenka visas poetės gyvenimas: nuo vaikystės iki 2001 m. rudens.

Knyga apie poetę Nijolę Miliauskaitę – literatūros paveldo dalis apie jautriai kūrusio žmogaus gyvenimą, buitį, kūrybą, išskirtinai šviesius charakterio bruožus.