Tai pasakojimas apie milžino Gargantiua ir jo sūnaus Pantagriuelio gyvenimą, darbus, kalbas. Tai ne vien grožinės literatūros kūrinys, bet ir teisės, filosofijos, medicinos traktatas. Čia randame žinių iš botanikos, senovės istorijos, mitologijos. Jame daug įvairiausių žanrų: mito, pasakėčios, farso, humoristinio pamokslo, disputo, alegorijos. Kūrinys prisotintas ambivalentiško juoko, jame kaitaliojasi įvairiausi prasminiai ir stilistiniai klodai. Norint gerai jį suprasti, reikia pažinti viduramžių liaudies juoko savitumą, farsų, liaudies švenčių, karnavalų tradicijas, nes Rablė juoko esmę nulėmė kaip tik liaudiški jo kūrybos šaltiniai. Rablė romaną „Gargantiua ir Pantagriuelis“ nelengva skaityti ir suprasti. Savo sudėtingumu ir daugiaplaniškumu jis prilygsta tokiems pasaulinės literatūros šedevrams kaip Dantės „Dieviškoji komedija“, Servanteso „Don Kichotas“, H. Melvilio „Mobis Dikas“, Dž. Džoiso „Ulisas“. Gargantiua ir Pantagriuelis - tikras Renesanso epochos kūrinys, teikiantis daug filosofijos, filologijos, teisės, gamtos mokslų žinių. Dėl kandaus juoko, dėl žavėjimosi materialiu, kūniškuoju pradu F. Rablė knygos buvo draudžiamos pardavinėti, pasmerkiamos sudeginti, vėliau įtrauktos į draudžiamų knygų sąrašą. Romane daug kas įvilkta į mito, pasakos, alegorijos formas, ir pats Rablė liepia ieškotigilesnės prasmės, nors kartais atrodytų, kad autorius tik šiaip sau juokauja. Sodrus, liaudiškas juokas - ne vien pramoga, o universalus požiūris į pasaulį, būdas linksmai, žaismingai kalbėti apie rimtus gyvenimo dalykus.