Ne mažiau už poeziją įtaigūs, talentingi ir meniški Sigito Gedos eseistiniai dienoraščiai. Rašyti praktiškai visą gyvenimą iki pat mirties, jie – ir nepakartojamas paties rašytojo likimo liudijimas, ir gyva Lietuvos kultūrinio, politinio ar tiesiog kasdienio buitinio gyvenimo refleksija, ir stiprios literatūrinės bei bendrakultūrinės įžvalgos. Juolab, kad šių tekstų varomoji jėga – ne tik mintys apie literatūros pasaulį, kuriame poetas gyveno, bet ir samprotavimai apie religijas, dailę, muziką, universalių jungčių tarp visų šių veiklos ir kūrybos sričių paieška.