Žmogus, vardu Deivas: istorija apie triumfą ir atlaidumą

“Visus tuos metus iš paskutiniųjų stengeisi mane palaužti, o aš vis tebesu čia. Aš klydau, klupau, bet nepalūžau – iš klaidų tik pasimokiau. Dėl savo problemų nekaltinu kitų. Pats su viskuo susidorosiu. Pamatysi, vieną dieną aš kuo nors tapsiu.”
Šie žodžiai - tai aštuoniolikmečio Deivo Pelcerio pareiškimas savo motinai. Deivo tėvas niekada nesikišo į motinos smurtavimą, kai ši marino vaiką badu, laikė šaltyje ar kankino kaip tik įmanydama. Ši moteris yra pasakiusi savo sūnui galinti jį nužudyti kada tik panorėsianti. Ir beveik taip padariusi. Su nepalaužiama dvasios stiprybe Deivas Pelceris kviečia skaitytojus leistis kelionėn. Gėdą išmokti paversti pasididžiavimu, nutolimą – suartėjimu. Kaip padarė jis, paprastas berniukas, atradęs savo širdyje laisvę. Knyga parašyta pirmuoju asmeniu, gal todėl tai atrodo taip tikra, nors kartu ir neįtikėtina, jog tokie baisūs dalykai vyksta aplink. Deividas Pelceris, knygos autorius, yra ir pagrindinis šios istorijos veikėjas. Vaikystėje jis buvo žiauriausiais būdais kankinamas alkoholikės motinos, visus namų ruošos darbus atlikdavo jis, viskam turėjo gauti motinos leidimą, net kalbėti ar nueiti į tualetą. Ir nebuvo kviečiamas vardu. Deivas buvo tiesiog vadinamas “Tuo”. Vėliau, mokytojams padedant, jis išgelbstimas iš gimtųjų namų. Jį globoti pasiima Alisa ir Haroldas. Ir visas gyvenimas palengvėja, laikas pradeda bėgti greičiau.

Ši knyga – tai berniuko, vėliau vyro gyvenimo istorija. Deivas pasižymėjo stipria valia, tikėjimu ir dauguma gerųjų savybių. Bet, svarbiausia, jis sugebėjo atleisti motinai, kuri vos jo nenužudė ir netgi pats jautėsi kaltas dėl jos poelgių. Tai istorija, kupina tikrų ir labai skausmingų išgyvenimų.