Romane pavaizduotas pasaulis yra normalus žmonių pasaulis, beveik kaip atsiminimuose ar autobiografijose. Kad ir ką šie žmonės darytų, jie yra palyginti sąžiningi, draugiški, linkę vienas kitam pagelbėti, net ir nepažįstamam. Jie realizuoja europinį humanizmą, jo turinį, negalvodami apie teorijas ar istorinę misiją. Jie nekuria istorijos, o gyvena, gyvena taip, kaip gali: mokosi, dirba, mylisi, slaugo ligonius, padeda artimiesiems, pagaliau kai kurie miršta, atrodo, lyg ir nieko ypatingai neatlikę, bet palieka žmogaus atmintį.
Ar verta taip gyventi, kaip Orvidų šeima, apskritai kaip senoji Kauno miesčionija. Išorinė elegancija, o vidinis dvasinis pasaulis siaurokas, be didelių užmojų. Šalia, kažkur toli nuo žmonių akių, veikia žmonės, kurie nori pertvarkyti pasaulį, bet tas pertvarkytas pasaulis dar beprasmiškesnis, nes jis lieja kraują, žudo nekaltus, tremia tuos pačius, kurie neturėjo jokių pretenzijų istorijai ar likimui. Tai gal paprastas, be pretenzijų gyvenimas yra vertingesnis? Jis autentiškas, žmogiškas, nors gal irgi nelaimingas. Kas ta laimė - niekas negali tikrai atsakyti. Išsaugoti žmoniškumą - štai kas svarbiausia. Tokia, man atrodo, romano idėja. V.Areška.

Paskutinis sekmadienis. 2 d.