Salėje gęsta šviesos, pasigirsta muzika: Mocarto „Pagrobimas iš Seralio“. Helenė atsipalaiduoja ir pasineria į pirmuosius muzikos garsus. Po neaiškios Roberto mirties ji ilgai nekėlė kojos iš namų. Opera jai nežadina jokių prisiminimų apie vyrą, gal todėl ji ir priėmė savo draugo Matiaso kvietimą atvažiuoti į Hamburgą. Pertraukos metu ji mielai sutinka pasivaišinti šampanu. Matiasui nuėjus atnešti taurių su gėrimu, Helenė dairosi į kitus operos lankytojus ir netikėtai išvysta vyrą: lygi kakta, jūros mėlynumo akys, judesiai - tai Robertas? Negali būti. Norėdama išsiaiškinti tiesą, Helenė jį užkalbina. Bet kodėl nepažįstamasis jos šalinasi?

Diena, kai sutikau savo mirusį vyrą