Kęstutis Navakas lig šiol buvo išleidęs tik du eilėraščių rinkinius: “Krintantis turi sparnus”, 1988 ir “Pargriautas barokas”, 1996. Bet skaitytojai, nepaisydami didokų tarpsnių tarp knygų ir publikacijų, visą laiką jį suvokia kaip gyvybingą, judrų, savitą poezijos žmogų. Trečio eilėraščių rinkinio pavadinimas šiek tiek provokuojantis. Įsitikinsime, kad Kėstučio Navako eilėraščiai nėra tik žaidimas ir kad jis mato ne tik paviršių. Meninės žaismės knygoje tikrai yra, bet neretai ji pridengia elegišką nusiteikimą, netekčių išgyvenimus ("išsižudė mano draugai"), tikro artumo ilgesį. Tokia nuotaikų kaita ir toks poetinės saviraiškos būdas suartina eilėraščius su šiandienine kalbėsena (natūralumas šiam poetui svarbus), neva bravūriška elegancija. Meninių vaizdų žodyne daug miesto, kultūros ženklų. Eilėraščiai išsiskiria bendravimo, diskusijos poetiniais balsais, vienas svarbiausių skirtukų čia yra dvitaškis - iš tiesų jungiantis, tęsiantis, net pradedantis nenutrūkstančią kalbą. Tai panašu į džiazui būdingas improvizacijas dabarties motyvais.

Žaidimas gražiais paviršiais