Mieželaitis prisiėmė W. Whitmeno požiūrį ir kalbėjimo būdą: į apmąstymų srautą įtraukė kasdienos realijų, įspūdžių, taikė prozinio pasakojimo principą. Rinkiniais Lyriniai etiudai, Naktiniai drugiai, Montažai, Horizontai, Antakalnio barokas, Iliuzijos bokštas tęsė ir plėtojo tas pačias temas, kartu bandydamas kritiškai pažvelgti į žmogaus prigimtį ir vaidmenį žmonijos istorijoje.