Just. Marcinkevičiaus kūryba šakota ir įvairių žanrų: eilėraščiai, poemos, dramos, apysaka, esė. Just. Marcinkevičius svarbiausios temos – tėvynė, gimtoji kalba, žmogaus dvasia. Be tėvynės žmogus negali būti. Net būdamas toli, dvasios pastangomis žmogus yra tėvynėje. Tėvynės nėra be jos istorijos. Istorija jungia tos pačios tautos, to paties likimo žmones. Istorijos vingiuose formuojasi didžiausia dvasinė tautos vertybė – kalba, bręsta kultūra. Istorija kupina žmogaus ženklų, kuriuos turime vis iš naujo suvokti. Iškalbūs yra šie Just. Marcinkevičiaus žodžiai: „Istorija yra gyvas, nenutrūkstantis procesas, ir tai, kas buvo, įvyko, neturi galutinės, užbaigtos prasmės, o tęsiasi ir vyksta mumyse. Šiandien. Dabar ir visados”. Šioje knygoje pateikiama poema "Dvidešimtas pavasaris“.