Sosto papėdėje

Romane vaizdingai piešiama XIII amžiaus Lietuva. Pasakojama apie įžvalgų, ryžtingą karalių Mindaugą ir paslaptingą jo žmonos Mortos mirtį; apie įtakingą žemaičių kunigaikštį Treniotą; apie visų žemaičių žemių jungtinės kariuomenės vadą Alminą, paėmusį į žmonas Latgalos kunigaikštytę, savo brolio žudiko dukrą; apie ištikimą Mindaugo karvedį Daumantą, kurio žmoną paviliojo karalius, ir tai pasuko istorijos vėjarodę kita kryptimi.
Autorius akivaizdžiai maištauja prieš viduramžių kronikų tendenciją tik šykščiomis užuominomis paminėti įtakingiausių to meto valstybės vyrų žmonas. Knygoje motyvuotai parodoma, kad tiek karalienė Morta, tiek kitos kunigaikščių ir karvedžių žmonos bei mylimosios turėjo nemažai įtakos savo vyrams, jų žodžio buvo paisoma priimant visai Žemaitijai ir Lietuvai lemtingus sprendimus.