Arabų kilmės prancūzų rašytojas Aminas Maaloufas gimė 1949 m. Libane, Beirute, katalikų šeimoje. Baigęs mokslus, kaip ir tėvas, tapo žurnalistu ir dirbo Beiruto dienraštyje an-Nahar. 1977 m. su šeima emigravo į Prancūziją, apsigyveno Paryžiuje, tapo rašytoju, Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikos tyrinėtoju.
Išleido jau šešis romanus: „Leonas Afrikietis“ (1986), „Samarkandas“ (1988), „Šviesos sodai“ (1991), „Pirmas amžius po Beatričės“ (1992), „Tanijo uola“ (1993; romanas pelnė Gonkūrų premiją). Jo knygos jau išverstos į 20 kalbų.
„Mano gimtajame kaime uolos turi vardus. Yra Laivas, Lokio Galva, Spąstai, Siena ir Dvyniai, dar vadinami Velnienės Krūtimis. [...] Bet vis dėlto kai sapnuose pasitaiko išvysti vaikystės peizažą, prieš akis stoja kita uola [...] manau, ji vienintelė turi žmogaus vardą, Tanijo uola“.
Taip prasideda romanas, kupinas meilės ir išminties, mįslių, intrigų ir įvykių. Jame pasakojama apie išmintingąjį mulų varovą Naderą, galingąjį šeichą Fransisą, gruzinę prostitutę ir katalikų patriarchą, kurio tyko mirtis, pasislėpusi Anglijos konsulo šautuvo vamzdyje, ir apie puikiąją Lamiją, kuri „neša savo grožį kaip kryžių“, bet daugiausia - apie žilaplaukį jaunuolį, šeicho pavainikį Taniją, kuris dėl atsitiktinumo ar likimo užgaidų tampa keistos legendos herojum.
„Tanijo uola" - tai ir nuotykių romanas. Jame girdėti žingsniai Likimo, „kurio baisūs vingiai ženklina ir formuoja mūsų gyvenimą...“
Ši knyga - tai išmintinga legenda ir nuotykių romanas. Čia papasakota tikra istorija, kaip devynioliktame amžiuje Libane toks Abu-kiškas Malufas nužudė katalikų patriarchą. Žudikas su sūnumi pabėgo į Kiprą, bet emyro agentas klasta jį parviliojo atgal į tėvynę, kur jo laukė mirties bausmė.
Bet tai tik siužeto gairės. Visa knyga dvelkia tais nenusakomais Rvtų aromatais, ji kupina aistros ir meilės, gyvenimo geismo ir egzotikos.