Laiko mirksnis
Dar prieš ketvirtį amžiaus Vilniuje, Gedimino prospekte praeivių akį traukdavo meniškais gintaro dirbiniais prekiaujanti miela moteris Pranutė Ramanauskaitė-Giniūnienė. Mielai bendraujanti su praeiviais, nuoširdi ir dėmesinga.

Šalia meno dirbinių ant stalelio gulėdavo ir storas sąsiuvinis. Laisvą minutę Pranutė kūrė eilėraščius, o mėgstantiems jos kūrybą, mielai juos paskaitydavo.

Pirmoji Pranutės poezijos knyga „Laiko mirksnis“, kurią gavau iš pačios autorės rankų. Joje užrašytas autografas su palinkėjimu: „Būk laiminga šią valandą, šią minutę, šią akimirką, nes gyvenimas tik trumpas laiko mirksnis iš nebūties į nebūtį“.

Knygos „Laiko mirksnis“ viršelis

Turiu pripažint, jog tai tikra tiesa. Jei nebūčiau sustojusi tuomet gatvėje prie Pranutės, nebūčiau jos pažinusi ir neturėčiau širdimi rašytos eilėraščių knygos „Laiko mirksnis“.

Su mielais „Lietuvos aido“ skaitytojais dalinuosi Pranutės kūryba.

Vilnelės šneka

Ties Gedimino kalnu

Vilnelė tyliai šnara.

Šį miestą bočiai statė,

čia jų dvasia plevena.

Pats Gedimino sapnas

pavirto realybe.

Vilkė vaikus surinko

iš tolimų tolybių.

Aukštais bažnyčių bokštais

jie miestą padabino

vardan manosios meilės

jį Vilnium pavadino.

Baltija

Išdidi ir galinga, bet švelni kaip mama,

Tavo bangose skęsta padangė melsva.

Balto smėlio krantus gintarais nubarstai,

melsvas platumas raižo laiveliai, laivai.
.......