La sombra del viento

Karlosas Ruizas Zafonas ispanų rašytojas, bet visas savo knygas parašė gyvendamas Los Andžele. „Vėjo šešėlis“ lietuviškai išleistas prieš tris metus, o Europa, pasirodo, jau gerą dešimtmetį skalambija šio ispano vardą. C.R. Zafóno „Vėjo šešėlis“ sukėlė tikrą sensaciją ir buvo išverstas į daugiau nei 30 kalbų. Tai yra perkamiausia ispaniška knyga pasaulyje, o pasaulio literatūros kritikų gildija įtraukė šią knygą į „1001 knyga, kurią privalai perskaityt per savo gyvenimą“ sąrašą. Europoje šis romanas tapo literatūros sensacija, imta kalbėti apie „Zafónmanijos“ reiškinį, šiuo metu ne tik neišblėsusį, bet su romano tęsiniu “Angelo žaidimas” (Tyto alba, 2011 m.) plintantį ir toliau. Leidyklos, išleidusios šią knyga, vadovė viename interviu kažkada prasitarė, kad jei reiktų rinktis vieną iš visų daugybės leidyklos išleistų knygų, ji pasirinktų būtent Karloso Ruizo Zafono „Vėjo šešėlis“ ir labai apgailestavo, kad Lietuvoje ši knyga nebuvo deramai įvertinta skaitytojų ir nesulaukė tokio populiarumo kaip Europoje.

Užmirštų knygų kapinės – didingiausia, fantastiškiausia biblioteka, kokią tik galite įsivaizduoti. Tai knygų labirintai su tuneliais, tiltais, arkomis, slaptais užkaboriais, ir visa tai – senuose rūmuose Barselonos senamiestyje. Tai slapta vieta, apie kurią žino tik keletas žmonių. Čia galima rasti visas prarastas, užmirštas ir žmonių bandytas sunaikinti knygas. Šia vieta rūpinasi slapta draugija, kuri bando išsaugoti knygas, atsiminimus, idėjas. Kai pirmą kartą esi supažindinamas su šiomis kapinėmis, turi teisę pasirinkti vieną knygą. O kai išsirenki, tampi už ją atsakingas ir turi daryti viską, kad ji niekada nedingtų, niekada nebūtų sunaikinta.

Buknisto tėvo į paslaptingą biblioteką atvestas dešimtmetis Danielis išsirenka užslėptą apdulkėjusią knygą „Vėjo šešėlį“, kurio autorius – Chulijanas Karaksas, paslaptinga asmenybė. Danielis, susižavėjęs perskaityta knyga, imasi ieškoti kitų pamėgto rašytojo kūrinių ir atranda, kad visi jie buvo sudeginti paslaptingo nepažįstamojo, kurį, atrodo, apsėdusi manija nušluoti nuo žemės paviršiaus visą Chulijano Karakso literatūrinį palikimą. Berniukas pasiryžta išsiaiškinti tiesą apie rašytoją ir pamažu atskleidžia istoriją, kupiną žmogžudysčių, beprotybės ir paslapčių, kurias geriausia būtų pamiršti.

Romano žanras sunkiai nusakomas: kažkas tarp gotikinės melodramos, trilerio, detektyvo ir istorinio nuotykių romano. Kažkur skaičiau palyginimą su Dan Brown’o knygomis, bet kadangi (dėl kvailų nuostatų) nesu nė vienos jo knygos skaičiusi, negaliu to patvirtinti ar paneigti. Mano pirmas jausmas skaitant „Vėjo šešėlį“ buvo toks, lyg būčiau sugrįžusi į vaikystės atostogas, kada per naktis godžiai „rydavau“ vieną po kito nuotykinius Žiulio Verno, Tomo Main Rido ar Aleksandro Diuma romanus. Ši paralelė iškilo ne tik dėl to, kad pagrindinis „Vėjo šešėlio“ herojus (kurio pirmuoju asmeniu ir parašyta ši knyga) yra paaugliško amžiaus, bet labiau dėl to, kad pats knygos stilius pasižymėjo senamadiška, gerąja rašymo maniera, kurios jau buvau pasiilgusi mūsų postmodernizmo amžiuje. Būna knygos, kurios yra turtingos tekstu, dialogais, kitos – istorija, trečios – stiliumi, o būna knygos, kurios yra stiprios viskuo, tarsi kūrėjas būdų išradęs savo receptą – kokių ingredientų būtina įžerti į romaną, ant kokios ugnies troškinti, kokiu padažu pagardint ir kokį vyną prie jo priderint, kad skaitytojas liktų ne tik sužavėtas, bet ir suintriguotas šiuo paslaptingu deriniu, įeinančiu į vertingiausių pasaulio knygų istoriją.

Knygą įvertins išsilavinę skaitytojai, ne tik dėl to, kad romane beveik visi herojai vienaip ar kitaip susiję su knygų pasauliu: rašytojai, knygų skaitytojai, leidėjai, bibliotekininkai, bukinistai, knygyno pardavėjai, knygų pirkėjai ir t.t., o labiau dėl to, kad knygoje naudojama dokumentinė metaliteratūrinė forma (literatūros forma, apimanti literatūros aspektų apmąstymą ir tokią literatūrą kaip rašymas apie romano rašymą), kuri suprantama skaitytojams, susidariusiems populiariąją nuomonę apie žinomus rašytojus. Ir nors Zafonas kuria savo žanrą, bet kartu nevengia skaitytojui pateikti galimų užuominų, aliuziijų į kai kurias literatūrines įtakas, pavyzdžiui, Franzą Kafką, jau minėtus Aleksandrą Diuma ir Žiulį Verną, Dostojevskį, Volterą ir Spinozą.