Praėjus beveik aštuoniolikai mėnesių po Marlenos Dietrich mirties, į Berlyną atgabenamos dvidešimt penkios tonos jai priklausiusių daiktų. Tarp jų ir maža raudona užrašų knygutė – tik septynių su puse centimetro pločio ir vienuolikos aukščio. Paskutiniame jos puslapyje, po įrašu „Pologne, Poland“, – kelios lenkiškos pavardės.
Marlena koncertavo Lenkijoje 1964 metų žiemą ir 1966-aisiais. Tuo metu vargstančiai šaliai tai buvo egzotiškas ir didelis įvykis. Publika nekreipė dėmesio, kad žvaigždei jau per šešiasdešimt, kad po suknele ji velkasi specialų liekninantį triko ir leidžia save fotografuoti tik iš vienos pusės. Ji buvo sutikta su meile – kaip žmogus, pasipriešinęs fašizmui. O daugelis vokiečių ir toliau laikė ją išdavike.
Pati autorė kelis kartus buvo nuvykusi į Berlyną tyrinėti Marlenos Dietrich archyvų. Rašydama knygą, ji naudojosi niekur neskelbtais paskutiniųjų dainininkės gyvenimo metų dienoraščiais, jos draugų ir kalbintų žmonių atsiminimais, laikraščių straipsniais.
Tai istorija apie nepaprastą moterį ir nepaprastą laiką.
Angelika Kuźniak baigė kultūros studijas Frankfurto universitete. Už savo reportažus ji tris kartus pelnė Grand Press apdovanojimą.