Šis romanas yra vienas iš tų, kurį skaitydamas vis nugrimzti į savo pamąstymus, gyvenimo patirtį. Laikas su šia knyga – tai mintys apie savo veiksmus, poelgius bei jų analizavimas. Keista, tačiau autoriaus analizuojamas žmonių apsimetinėjimas verčia susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę ir ko jame sieki iš tiesų. Pasiūlyta gyvenimo prasmė – nemirtingumas. Bet kaip jis suvokiamas? Štai vienas iš atsakymų: “Nemirtingumas tai amžinas teismas”. Tačiau taip gali kalbėti tik tie, kurie nemirtingumą, tarkim garsų meninį palikimą visuomenei, jau turi gyvi būdami ir nuo jo pavargę. O kaip kiti? Autorius suskirsto gyvenimą, kaip ciferblatą, į tris dalis. Pirmoji - tai laikas, kai mirtis dar per tolima, jog apie ją mąstytume. Antroji – kai vieną dieną išvystame mirtį ir nebegalime atsisakyti minčių apie ją. Trečioji – kai mirtis taip arti, jog jos pojūtis atbunka. Štai tau ir nemirtingumas, jis pasirodo yra meilužis mirčiai. Nemirtingumu rūpinamės tada, kai mirtį pajaučiame. Štai čia ir prasideda visas žmogaus spektaklis. Nuostabi knyga šaltą žiemos vakarą.