Kaštonai ir kaktusai

"Myliu tą laiką, kai į nakties tylą krenta kaštonai. Krenta ir skyla. Geltoni lapai šiugžda po kojomis. paukščių trikampiai, vedami paslaptingos nuojautos skrenda į pietus. Ateina sunkių ir prasmingų praradimų metas. Skyla kaštonų lukštai, kad iaugtų dideli ir gražūs medžiai. Skyla grūdas ir kyla želmuo.Žiūriu į medžius, debesis. Grožiuosi upokšniu, prikritusiu lapų. Šių akimirkų jau niekas daugiau nepakartos. Jaudina tas beatodairiškas gamtos pasiaukojimas, kai atsisakoma visko, kad po rudeniško skausmo ateitų pavasarinis atgimimas. Aš svajoju apie kaštonų girias, kurios, tur būt, niekuomet neoš, nes jų dideles ir gražias sėklas nerūpestingiems žaidimamssusirenka vaikai. Kaštonus reikia sodinti ir auginti. Kaip džiaugsmą, kaip žmogišką šilumą. Myliu tą laiką, kai į nakties tylą krenta kaštonai. Krenta ir skyla. Tačiau tarp šių liūdnų, melancholiškų ir kartu tragiškų akimirkų žmogaus širdyje visada lieka vietos džiaugsmui, šypsenai, ironijai. Tad tegul į rudens tylą krenta kaštonai, o saulės atokaitoje žydi kaktusai,