Jankus Jurgis

Pušis

(0) Prisijunkite, norėdami įvertinti.
Skelbimas

Santrauka: Išeivijos rašytojas Jurgis Jankus (1906–2002) paskutinėje savo autobiografijoje („Egzodo rašytojai“, 1994, p. 317–332) sakėsi parašęs 16 knygų. Svarbiausia jo palikimo dalis – romanai ir novelės, nors yra ir dramų, ir kūrinių vaikams. Tai labai profesionalus rašytojas, turėjęs puikų stilių ir neprilygstamą pasakotojo dovaną. Sunku vienaprasmiškai apibrėžti jo stilistinį braižą. Pirmieji romanai („Egzaminai“, „Be krantų“, 1938–1939), anot V. Kubiliaus, turėjo aiškių skandinaviškojo impresionizmo bruožų. Atėjęs į literatūrą su neoromantikų karta, J.Jankus visą gyvenimą liko ištikimas jaunystės kūrybinėms nuostatoms – tėviškės gamtos, tautinio charakterio adoracijai, etninės kultūros puoselėjimui, nors atskirais kūriniais įrodė gebėjimą peržengti impresinio, poetinio, psichologinio realizmo ribas ir išeiti į moderniausių Vakarų literatūros ieškojimų erdvę. Novelių romanas „Naktis ant morų“ (1948) – tai ekspresionizmui artimas drastiškos karo tikrovės paveiktas pasakojimas. Išeivijoje kūręs romanus, noveles ar tiesiog tekstus – pasakojimus be aiškesnės žanro apibrėžties, J. Jankus pasirodė galįs būti ir liaudiškas, ir intelektualus bei konstruktyvus pasakotojas. Jis mėgsta nuosekliai, plačiai, išsamiai perteikti intriguojančią istoriją, atsitikimą. J. Jankus – ne tiek buities vaizduotojas, nors ji dažnai sudaro gana platų ir išraiškingą foną, kiek psichologas, domėjęsis nusikaltimo ir bausmės problematika, ir, žinoma, intrigos meistras. Išskirtinis rašytojo bruožas – mėginimas artintis prie transcendencijos paslapties. Ar tik ne patys įdomiausi tie jo pasakojimai, kurių realumo nepamatuosi „sveiko proto“ matais. Mums siūloma suabejoti, ar tikrai yra neperžengiama riba tarp šiapus ir anapus; o gal esama ir grįžtamojo ryšio? Atviras žvilgsnis į transcendenciją praplečia žemiškos problematikos sprendimų erdvę. Tarsi norima pasakyti, kaip daug kas priklauso nuo individo dvasinių išteklių, jo vidinio gyvenimo intensyvumo. Kadangi pasakotojo statusas reikalauja visapusiškai nušviesti istoriją, apie lakoniškumą nėra ko ir kalbėti. Retas pasakojimas sutelpa į dvidešimt puslapių, dažnam prireikia penkiasdešimties ar net šimto. Pabaigoje visada įspūdingai atrišamas likimo mazgas, išsprendžiami dostojevskiški moraliniai kazusai. Tačiau neretai smilkteli abejonė – ar ne per daug ištęsta, susmulkinta įvykių, situacijų, žmonių tarpusavio santykių motyvacija? Tokia abejonė išlieka ir skaitant paskutinįjį, nors ir labai įspūdingą, kūrinį. Po mirties išleistas didžiulės apimties (520 puslapių) romanas „Pušis“ liudija, jog rašytojo dirbta ne vieneri metai, matyt, siekiant, kad septynioliktoji knyga apvainikuotų visą kūrybą, taptų fundamentaliu paminkliniu akmeniu, savotišku testamentu, kuriame išsakyta visa, kas autoriui visada buvo svarbiausia. Rašyta neskubant, atidžiai įsiklausant į vaikystės metų prisiminimus, į ataidinčius iš ten balsus, istorijos žingsnius. Minėtos autobiografijos pradžia padeda atsekti paskutiniojo romano „kilmę“: Gimiau Biliūnų kaime (trobelninkų Simono ir Veronikos Noreikaitės šeimoje), Skėmių valsčiuje, Šiaulių apskrity. Ta dūminė trobelė, kai 1944 metų vasarą atvykau motinai ir broliui pasakyti sudiev, dar tebestovėjo. Sulinkusi, pasmegusi, bet tebestovėjo. Tebestovėjo ir tvartas su daržinėle, kuriems pirmuoju vokietmečiu mudu su tėvu prisivežiojom rąstų. Vokiečiai kirto mišką ir vežė į Vokietiją, o mudu (buvau 10–11 metų „vyras“) su tėvu nusignybdavom po eglę ir parsiveždavom namo. Tėvas svajojo pasistatyti naują trobą su kaminu, bet pasistatė tik tvartą ir daržinę, mat po karo „prasigyveno“: užsiaugino dvi karves ir arklį, o trobai nebeliko nei sveikatos, nei išteklių (p. 317). „Pušyje“ epiškai objektyviai „atgaivinamas“ tas istorinis erdvėlaikis – pirmasis vokietmetis, okupantų naikinami Lietuvos miškai, varganas, bet dvasiškai turiningas prispaustų ir vis dėlto neįveiktų kaimo žmonių gyvenimas. „Pušis“ – lakoniškas romano pavadinimas. Ar jis aprėpia to didžiulio kūrinio semantinį lauką, ne tik jo plotį, bet ir gelmę? Be abejo, tai daugiareikšmis simbolis, ne vien siužetinį vaidmenį atliekąs konkretus ženklas. Bet svarbus ir jis, nes romano įvykiai, veikėjų elgesys, kaimo bendruomenės laikysena, Damazo pušimi vadinamo medžio istorija nepaliaujamai kuria tą simbolį, iki pat romano pabaigos plečia jo tūrį, kol, užvertę paskutinį puslapį, pagaliau suvokiame atsirėmę į jo beribiškumą, į archetipinę formulę – „miškas ir lietuvis“, įsiskverbusią į storiausius klasikinės lietuvių literatūros klodus. Romano veiksmas prasideda nuo istorinių aliuzijų. 1831 metais po aukščiausiu miško medžiu rusų kazokai negyvai užplakė ūkininką Damazą, atsisakiusį parodyti kelią pas sukilėlius. Po to tragiško įvykio prie pušies atsirado ąžuolinė dievdirbio koplytėlė su nuplaktu ir erškėčiais vainikuotu Kristumi. Medis tapo šventa vieta. Kaimas atsisako kirsti vieną likusią, keturių vyrų vos apkabinamą, į padanges išlėkusią pušį. Žmonės gina savo tikėjimą. Išskiriami pagrindiniai romano veikėjai. Jonas neleidžia išniekinti koplytėlės. Žiaurus, neapykantos pritvinkęs vokietis eigulys durtuvu prakerta jam galvą. Gindamas draugą Palys pastumia vokietį, ir tas krisdamas užsimuša. Taip užsimezga romano intriga, turinti daug prasmių. Nuo šios vietos autoriui jo pasakojamoje istorijoje svarbiausia yra ne atskirų veikėjų individualūs charakteriai, o kaimo bendruomenės, kaip tam tikro nedalomo vieneto, paveikslas. Geriausi draugai Jonas ir Palys yra tiesiog du jauni, narsūs kaimo vyrai. Galima būtų minėti dar ne vieną jų šaunumą ir padorumą liudijantį bruožą, vis dėlto niekuo nepakartojamu jie neišsiskiria. Tai tiesiog to laiko, tos vietos, tų aplinkybių suformuotas pozityvus jauno žmogaus tipas. Vienodų archetipinių bruožų turi vos ne visos kaimo motinos; tradiciškai žavi lietuvaitė Verutė, kurią įsimyli abu draugai, tačiau be ginčų ji lieka vienam, nes antrasis žūva; patrauklus romane rimto ūkininko tipažas (Valys, Navikas, Pagarduvietis, net seniūnas Burnis…). Rašytojui svarbi bendruomenės laikysena kritiškoje situacijoje, jos solidarumas, vieningumas, susitelkimas. Žmonės ryžtasi apgauti vokiečius ir apsaugoti nuo kalėjimo Palį. Nors bendruomenėje nuolat sklinda iš miestelio nešamos paskalos, kuriomis patiklus kaimietis greitas patikėti, tačiau riba, skirianti svetimus nuo savųjų, labai ryški, kaimas jos neperžengia. Net palankiausiai į lietuvius žiūrintis vokietis, pasiryžęs pasilikti kaime ir atsidaryti kalvę, visą tą neramų okupacijos laiką yra izoliuojamas. O iš miestelio ateinantis Briedis, sukčius, skundikas profesionalas, kuris ir praneša žandarams tikrąsias eigulio žuvimo aplinkybes, kaimiečių ilgai neatpažįstamas, laikomas savu. Palys su Jonu ištisus metus, kol iš Lietuvos pasitraukia vokiečiai, priversti slapstytis miške. Miestelyje susikuria bolševikų valdžia, vadovaujama to paties Briedžio. Kaimo žmonių tyko nauji išmėginimai. Tačiau kuriasi savanorių būriai, Lietuvos kariuomenė pašalina iš miestelio apsišaukėlius. Tokios istorinės ir siužetinės romano ribos. J. Jankus kuria gan ištęstą tekstą, ne visada meniškai tikslingą. Jo veikėjai kartu su pasakotoju plačiai apmąsto kiekvieną situaciją. Autorius siekia natūralios minčių tėkmės, tačiau net tais atvejais, kai veikėjas vertina save, tai nėra nei kupini susikaupimo vidiniai monologai, nei spontaniški intymūs sąmonės srautai, o tiesiog pasakojimo, siužeto plėtojimo būdas. Pasakojimo srautas tempia paskui save viso kaimo balsus, kolektyvinį romano herojų. Matyt, dėl tos priežasties romane ypač daug dialoginės ir poliloginės kalbos – akivaizdaus, gyvo visų dalyvavimo. Kaimo kasdienybėje, kurią nuolat trikdo, išmuša iš įprastų vėžių nenuspėjami okupantų veiksmai, skleidžiasi archajiškas bendruomenės paveikslas, ryškėja nepakartojami tautinės tapatybės bruožai, gamtos, religijos, papročių, darbo ir socialinių santykių dermė žmogaus dvasiniame pasaulyje. Jankaus žemdirbys organiškai suaugęs su žeme, mišku, kiekvienu gyvu padaru. Jis tiesiog gyvena gamtoje kaip savo namuose. Todėl rašytojui neprireikia piešti gražių peizažų, gėrėtis gamta, kaip atskiru, šalia žmogaus esančiu objektu. Natūralu, kad sakralusis polius – didžioji pušis – turi ir savo priešybę – Velnio Akį: Nebuvo apylinkėj žmogaus, kuris nieko apie tą Velnio Akį būtų nežinojęs. Vieni sakė, kad ji eina ligi pat pragaro. Kai vakarais, o kartais net ir žiemą, iš jos kyla rūkas, vieni sako, kad velniai vakarienę verda, kiti – kad rengia puotą, nes pagavo didelį nusidėjėlį, apie kurį niekas net nežinojo jį galint net ir lengva nuodėmėle nusidėti, dar kiti taip toli nėjo, bet sakė, kad velniai po sunkaus darbo susėdo pailsėti ir užsikūrė pypkes. O kiek dar pasakų buvo apie paklydusius, laukines antis ir juodą gulbę, žmogaus balsu šnekančią ir nekaltus jaunuolius į Velnio Akį viliojančią (p. 392). Ta baugi vieta rašytojui, matyt, nuo vaikystės yra palikusi stiprių įspūdžių, nes užuominų randame ir kituose kūriniuose. Štai vienoje iš ankstyvųjų knygų, novelių rinkinyje „Pirmasis rūpestis“ (Chicago, 1951), randame įsimintiną apsakymą „Velnio bala“ apie paslaptingą ir pavojingą klampynę miške, traukiančią nusikaltėlius.Gal apie „Pušies“ tekstą ir negalėtume pasakyti aristoteliško „Nei pridėsi, nei atimsi“, nes tobulinimo galimybių kūrėjas visada turi; šiuo atveju lyg ir būtų ką „atimti“, tačiau reikia pripažinti, kad „Pušis“ yra vientisas gyvas organizmas, kurio sudėtinga struktūra aiškiai orientuota į vieną prasminį centrą. Autorius teigia prigimtinę kiekvieno žmogaus ir tautos teisę ginti savo žemę, laisvę ir tikėjimą. Priešai yra ne kitos tautos, bet žmonės, kurie nepripažįsta šitų trijų egzistencinių vertybių ir kėsinasi į jas. Rašytojui rūpi parodyti, kad jo tauta yra verta gyventi laisvoje savo žemėje ir melstis savo Dievui. Romaną skaitome kaip mums tekusių istorinių išbandymų simbolinį ženklą. Po šešių dešimtmečių, rašytojo praleistų svetur, stebina jo atmintyje gyvumo nepraradęs XX amžiaus pradžios valstiečių buities koloritas, organiškai į aplinką įaugę žmonių paveikslai ir ryškūs visumos kontūrai, epochos dvasia. Romanas, parašytas devyniasdešimtmečio rašytojo postmoderno laikais, šiandien jau regimas kaip reikšmingas literatūros istorijos faktas, bet kartu tai ir savotiškas tiltas per prarają tarp praeities ir dabarties. Santykis su tradicija tiksliai nusakytas Hanso Georgo Gadamerio: „Nė vienas šių dienų menininkas apskritai nebūtų galėjęs žengti savo drąsių žingsnių, neišmanydamas tradicijos kalbos. (…) Mnemosinė, atminties, įsisamoninto prisiminimo mūza, kartu yra ir dvasinės laisvės mūza. Tiek atmintis ir prisiminimai, kuriais gyvena praeities menas, mūsų meno tradicija, tiek drąsus eksperimentavimas neįtikėtinomis prieštaringomis formomis yra ta pati dvasios veikla“ („Grožio aktualumas“, 1997, p. 14). Išeidamas rašytojas tarsi klausia mūsų, „ar atvirai žvelgiame į akis tradicijoms, kurioms priklausome, ir jų teikiamoms ateities galimybėms, ar dedamės galį nusigręžti nuo ateities, kurios link gyvename, ir perprogramuoti bei perkonstruoti save iš naujo“ („Grožio aktualumas“, p. 69). Permąstant santykį su tradicija, netinka nei arogancija, nei skepsis, – pergudrauti praeities nepasiseks, nes ir praeities, ir dabarties menas yra lygiavertės vienos visumos dalys. Tikram menui būdingas vienalaikiškumas, jam nėra vakarykštės dienos.






Šiai knygai šiuo metu skelbimų nėra.

Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai!

Panašūs skelbimai