Mėnulio vaikai

„Mėnulio vaikai“ atspindi 9-ojo dešimtmečio pabaigos jaunimo pasaulėjautą ir nuotaikas. Rašytoja tik fiksuoja tvirto pasaulėvaizdžio griūtį. J.Ivanauskaitės žmogus jaučiasi tuščias, jo gyvenimas be vilties ir be prasmės. Čia tik formuojamos egzistencinės XXa. pabaigos jaunimo problemos (vienišumas, neprisitaikymas, narkomanija, sambūrio poreikis) ir ideologija (roko muzika, kelionių ilgesys, Rytų mistika ir egzotika, meilė). Tik iš tikrųjų ji labiau siekė patraukti ir šokiruoti panašias problemas išgyvenantį skaitytoją, o ne sukurti estetiškai originalų, patrauklų, kad ir netradicinį prozos tekstą. Romano struktūra, deja, vienaplanė. Rašytojai pirmiausia įdomi subjektyvi jos herojų būsena, ji plačiau netyrinėja priežasčių, tačiau jos tekstuose yra pakankamai užuominų, rodančių, jog autorė suvokia savo jaunų herojų pasimetimo, blaškymosi priežastis. Dėl vienaplaniškumo romanas, manau, daug labiau panašus į publicistinio pobūdžio reportažą, nei į grožinį kūrinį. Kita vertus, galbūt šis reportažiškumas, iš pirmo žvilgsnio lyg ir pataikantis koja kojon su laiku, ir lėmė šių romanų populiarumą, ypač tarp jaunimo, bebaigiančio vidurines mokyklas ar gimnazijas.