Autorius pradžioje knygos rašo: “Rašyti man visai nepatinka. Jei galiu nuo kokios nors minties nusigręžti ir palikti ją tamsoje, jei galiu išsisukti neatidaręs tų durų, tai nė neimu rašiklio į rankas. Bet kartais drioksteli lyg sprogus dinamitui, pažyra stiklai, krenta plytos ir skeveldros, priekinė siena griūva, ir kažkas, prisėlinęs per nuolaužas ir stvėręs man už gerklės, švelniai sušnabžda: “Neatgausi laisvės tol, kol popieriaus lape neišreikši manęs žodžiais”. Štai taip sutikau Iliuzijas.” *** R. Bachas buvo nusprendęs daugiau niekada neberašyti, bet knygoje pasakojami įvykiai jį paskatino vėl rašyti, ir taip gimė “Iliuzijos”. Rašytojas pasakoja apie savo skrydžius, apie tai, kaip per vieną iš jų sutiko savo mokytoją Šimodą, ir kaip pats tapo mokytoju, pasakojama apie šiuolaikinį Mesiją, apie tai, koks jis būtų mūsų dienomis. Knygoje pabrėžiama, kad šiame pasaulyje nėra nieko atsitiktinio ir parodoma, kad dvasios pastangų dėka galima įveikti neįveikiamą.