„Narcizas ir Auksaburnis“ – aistringos ir prieštaringos draugystės istorija, nuostabus pasakojimas apie žmogaus prigimties dvilypumą. Į vienuolyno mokyklą atvyksta Auksaburnis – jausmingas, guvus jaunuolis. Talentingą mokinį, sunkiai prisitaikantį prie griežtų mokyklos taisyklių, pastebi jaunas mokytojas – asketiškasis Narcizas. Netrukus ir Auksaburnis pajunta simpatiją mokytojui – jį žavi aštrus protas, disciplinos jausmas. Auksaburnis nori sekti mokytoju, bet Narcizas įtikina jaunuolį, kad askezė nėra jo pašaukimas. Tad Auksaburnis palieka vienuolyną ir leidžiasi į estetinių ir kūno potyrių paieškas. Jis ieško laimės ir paprastų žmogiškų džiaugsmų, o kelrode žvaigžde jam tampa meilė moteriai, visos meilės apraiškos ir formos. Moteris užaugina Auksaburniui sparnus, bloškia tai į aistros bedugnę, tai į mirties nagus. Džiūgaudamas ir kentėdamas, Auksaburnis eina savo keliu. Kas jo laukia kelionės pabaigoje? Kuris kelias teisingesnis – juslingasis, kuriuo eina Auksaburnis, ar dvasingasis, kurį pasirinko Narcizas? Kas svarbiau – ramybė ar meilė? Kas brangiau – pastovumas ar rizika? O gal esama kelio, kuris leistų išvengti skausmingo pasirinkimo ir pasiekti harmoniją?