Tos akimirkos

Manai, kad gyvenimas yra tai, ką reikia ištverti, laukiant kai ko geresnio ir svarbesnio? Ir laukdama gali trumpinti laiką skaitydama romanus ir rašinėdama niekus?
Apie knygą internete jau rašyta daug ir tikrai įdomiai. Kaip ir nebėra ką ir pridurti. Gal kad skaityti buvo ganėtinai slogu. Ir sunku. Po pramoginio detektyvo šios norvegų literatūros karalienės tekstas lengvas tikrai nebuvo.
Žinau žinau aš tą skandinaviško rašymo manierą, jau lyg ir turėčiau būti pripratusi. Bet o tačiau…. Galbūt tai dėl to, kad romane daug autobiografinių detalių. Jis tarsi iškentėtas. Ir skaitytojui tikrai tenka kentėti kartu. Pagrindinė veikėja Ji savaime susitapatina su rašytoja, neaišku, kur realybė, kur fikcija, kur dar Ji, o kur jau pati autorė. O dar jau skaitytų autorės knygų personažai! Tora! Imi ir pradedi įsivaizduoti, kaip jie kūrėsi, formavosi, kiek juose buvo pačios autorės patirčių, ir kaip jie pagaliau atkeliavo į knygas.
Tekstas gražus, taupus žodžių, labiausiai ir tinkantis tokioms istorijoms. Nes jei būtų kitoks, tikrai prislėgtų visu sunkumu. Dabar ne, istorija išlieka svarbiausia. Svarbiausios tos akimirkos. Daug gyvenimiškų akimirkų: naivių, viltingų, skaudžių, giliai išgyventų ir užrašytų.
Labai stipru. Ir drąsu. Atvira. Visiems rašytojos gerbėjams.