Kilimandžaro sniegynai

Knygoje išspausdinti 22 apsakymai. Sunkūs – sudėtingi ir paprastesni įvykiai pateikiami individualizuotai, persisunkę ir įvertinti to žmogaus akimis ir patirtimi, kurį rašytojas vaizduoja. Kartais tai paprasčiausi kasdieniniai takai ir keliai, paprasčiausios situacijos, tačiau per skaitomus žodžius prasismelkiantis jų esmės suvokimas ir ryški regimybė, žodžiais piešiamo vaizdo detalumas ir spalvingumas, o taip pat herojaus būsena ir veiksmai – iš karto sukelia susidomėjimą, norisi žvelgti toliau, pabuvoti ir iki pabaigos pajusti tai, ką apsakymo veikėjas surado, suprato ir išgyveno. Taip nebūtų, jei rašytojas nors vienoje vietoje ant vaizdo ar žmonių santykių imtų ir „užtemptų“ kokį nors prasimanytą ar ideologizuotą netikrumą, abejonę. E. Hemingvėjaus tikrasis pasaulis iki detalių savitas, normalus, tarsi su tavo paties gyvenimo tikrenybėmis susietas. Ir jei kas paklaustų, ar tu elgtumeisi taip pat, kaip apsakymo veikėjas, daugeliu aspektų atsakytum – taip. O jei ir ne, tai vis tiek galėtum iki smulkmenų suvokti ir pateisinti tai, apie ką skaitai, ką rašytojas pateikia. Štai du skirtingi apsakymai „Katė lietuje“ ir „Akipločiu per sniegus“, o abejuose tokiu pat metodu, galėčiau jį pavadinti „nuotrupiniu“, rašytojui pavyksta atversti savo herojų ištiso gyvenimo klodus. Pirmajame – savotiškai nusibodusio ir įprasto, pertekusio šeimyninio gyvenimo, antrajame – jaunų slidininkų, kurių svajonės paprastos, subtilios, susijusios su praeitimi ir nelabai aiškia ateitimi, tarp kurių miglotų kelių ir takelių, važinėjimas slidėmis švyti nelyginant didelė, ką tik nusileidusi ir šaltame saulėtame ore besipuikuojanti didelė snaigė. O visa aplinka tokia paprasta, tokia kasdieniška (pila lietus – pirmajame ir pigaus vyno išgėrus bei užkandus, kopimas į kalną – antrajame). Yra ir sukrečiančių, tragiškų apsakymų („Indėnų kaimelis“), kuriuose natūraliai ir paprastai atskleidžiami tėvo – gydytojo ir sūnaus santykiai, kai jie atvyksta į indėnų kaimelį apžiūrėti žiauriai skustuvu sau galvą nusirėžusio žmogaus. Arba grįžusio iš fronto kareivio ir jo tėvų santykiai („Kareivis sugrįžo“). Jis nebegali taip gyventi, kaip gyveno iki karo, o motina su tėvu į jį tebežiūri, kaip į paauglį, kuris jiems ne tik „slysta iš nagų“, bet ir yra pasidaręs kažkoks šiurkštus, nebe toks, koks buvo. Jie negali „beperkąsti“ savo sūnaus minčių, viso gyvenimo, nes karas jį padarė „visko mačiusiu vyru“, žmogumi, kuriam daug kas yra įkyrėję, nebemiela, ir daug kas susisumuoja į „beprasmį laiko gaišimą. Ir tik nuoširdūs jo paauglės sesers žodžiai gulasi jam į širdį tikrai ir švelniai, ir jis negali neatliepti jos naiviems jausmams. Sukrečiantis užmojo platumu, veiksmo tragiškumu apsakymas „Kilmanžaro sniegynai“. Visko matęs rašytojas besibraudamas per Afrikos džiungles prasidreskia kelėną ir nuo to prasideda kojos gangrena. Mašina sugedo, visi laukia atskrendant lėktuvo, o jis, kelinta jau para gulėdamas, arba skęsta buvusio gyvenimo klejonėse arba užgaulioja savo turtingą meilužę, per kurios pinigus jis ir atsidūrė čia, ir su juo atsitiko tai, kas atsitiko... Nepaprasta myriop nusiteikusio žmogaus nuotaika, kurią rašytojas taip meistriškai supina su džiunglių aplinka, kad lakstančios ir stūgaujančios apie palapinę hienos, medžiuose vis didėjantis būrys kažko laukiančių maitvanagių, pati, vis labiau įsisiautėjanti ir audinių sugedimais dvokianti liga, ir ta medžiais ir žolėmis svyruojanti abejinga džiunglių žaluma, per pievą, tarsi baikšti viltis, nubėgantis nedidelis žvėrelis – viskas virsta slogiu žmogaus merdėjimu ir beviltiškumu. Ir kaip ryškiai šitoje nevilties jūroje spinduliuoja praėjęs nerūpestingas gyvenimas, žadėti ir nepadaryti darbai... Prisiminiau A. Čechovo apsakymą, kuriame aprašomas rytmety pabudęs žmogus, kuris nori tuoj pat keltis ir padaryti savo žmonai prieš daug metų vis žadėtą ir žadėtą ratelį. Ir, kai, rodosi, tiek nedaug betrūksta, tik atsikelti ir sėsti prie varstoto, jis suvokia, kad nebėra rankų... Jis prigėrė, lauke užmigo ir gydytojai jam nupjovė abi nušalusias rankas... „Kaip greit viskas šiame pasaulyje vyksta...“. O štai kaip prie žmogaus sėlina mirtis: „Ji dar arčiau prisislinko prie jo, ir dabar jis nebegalėjo su ja kalbėtis, o kai ji pamatė, kad jis nebegali kalbėti, ji dar labiau priartėjo, ir jis be žodžių bandė ją nuvaryti, bet ji gulė ant jo ir savo svoriu slėgė jam krūtinę, o kai ji prispaudė jį ir jis nebegalėjo nei judėti, nei kalbėti, išgirdo moterį sakant: „Bvana užmigo...“. „Vadinasi, šitaip žmogus miršta – sušlama kažkas, o tu nė negirdi. Taip, vaidų daugiau nebus. Jis tą gali pažadėti. jis nesugadins to, ko jam dar niekada nebuvo tekę patirti.“. Turbūt neapsiriksiu parašęs: tokios tikslios, trumpos ir meistriškai mezgamos kalbos, kaip bendrauja E. Hemingvėjaus žmonės, jūs nerasite nė pas vieną kitą rašytoją.