Čekų literatūros klasikas satyrinėje epopėjoje pasakoja apie Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimo priežastis, revoliucinių nuotaikų kilimą Čekijoje. Kandžios satyros objektu tampa aukštoji karo vadovybė ir visa kariuomenė.
Jaroslavui Hašekui pasaulinę šlovę pelniusi knyga "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai" - nesupainiojama su jokia kita, išversta į 60 kalbų, neišsenkantis humoro ir geros nuotaikos šaltinis.
Šveikas - atviraširdis kvėša, pasaulinis kvailys, genialus idiotas, sugebantis su geraširdiška šypsena atskleisti prieštaravimus tarp menkų kasdienybės rūpesčių ir didžiųjų "istorinių" įvykių patoso. Kandi ir aštri J. Hašeko satyra ir ironija neatskiriamos nuo išlaisvinančio juoko.
Šveikas - savotiškas amžinas "trečias brolis", kvailelis, iš visų bėdų išlendantis sausas. Jo genialios gyvenimo filosofijos esmė: nesijaudinkite dėl nieko, tegu bus, kas turi būti, o kol kas - išlenkime alaus bokalą. Šveiko požiūris į gyvenimą įsitvirtino mene, literatūroje, filosofijoje ir viso pasaulio alinėse. Pats J. Hašekas tik po kurio laiko suvokė giliąsias savo knygos potekstes ir pateikė garsiąją moderniosios civilizacijos diagnozę: pasaulinis karas.
Šveikas - paties rašytojo mito atitikmuo: J. Hašekas buvo nenuilstantis sugėrovas, šmaikštus šelmis, bohemos žmogus, kuriam kūryba buvo visas gyvenimas, o gyvenimas - viena nenutrūkstanti išdaiga. Jis mokėjo nerūpestingu mostu nuvyti gyvenimo gėlą ir naikino save taip pat aistringai, kaip ir puotavo. Gyventi šia akimirka buvo rašytojo pašaukimas. Todėl ir garsiojoje Šveiko epopėjoje svarbiausia mintis yra tokia: vienintelė žmogaus gyvenimo prasmė - gyventi.