Rūstybės šviesa

Priėjusi miesto sodą, ji sustojo ir įsižiūrėjo į liepsnojančius klevus. Kaip gražiai čia sugalvojo ruduo, – nusijuokė ji, – visus medžius apipylė ugnimi, auksu, saulės likučiais. Gera būti dailininke, įsitaisai, kur nori, pieši, kas patinka. Ir bloga būti kasininke (o dar netikrąja, pavaduojančia), nuskubi į banką, paimi svetimas algas, susidedi į geltonos odos portfelį ir – grįždama nesidairyk; eik tiesiosiomis gatvėmis, suspaudusi kaip replėmis tą svetimą lobį. O kontoroje buhalteris, kuriam lyg tyčia dievas davė akmenį vietoj širdies, vis vien aprėks tave „kvankle“, „žiurke knygine“ (jis yra pastebėjęs ją skaitant kontoroje) ir dar kitais nuostabesniais žodžiais. Tu atsakai, anot išmaningojo buhalterio, už visą pasaulį ir už visus jo turtus...