Dar iki garsiojo „Vilniaus pokerio“ 1989 metais periodikoje spausdintas Ričardo Gavelio romanas „Jauno žmogaus memuarai“ (atskira knyga išleistas 1991 m.) tapo tikru literatūros įvykiu. Jis žymėjo laisvos, kritiškos sąmonės atbudimą, žmogaus atsisakymą paklusti ideologiniam smurtui, paverčiančiam jį „belyčiu metafiziniu slieku“.
Tuo metu Ričardas Gavelis buvo vienas iš nedaugelio, sugebėjusių rašyti apie galingų permainų purtomą dabartį – keturiolikoje laiškų iš anapus, pagrindinio romano veikėjo rašytų draugui, galima atpažinti tokias aktualijas kaip anuomet visuomenę sukrėtęs rytiečių ekstrasensų procesas ar tokio masto reiškinius kaip Sąjūdžio pradžia. Rašytojas kalba tvirtai, aiškiai ir atvirai. Kaip ir visa jo kūryba, „Jauno žmogaus memuarai“ patraukia menininko minties drąsa ir universalumu.