Frencis Skotas Ficdžeraldas – įspūdinga asmenybė. Tai garsiausias amerikiečių „prastosios kartos“ rašytojas. Gimė Sent Polyje. Studijavo Prinstono universitete. Pirmą romaną parašė 21-erių. Vedęs Zeldą Seir gyveno tarp Niujorko, Paryžiaus ir Rivjeros. Išleido romanus: „Didysis Getsbis“, „Švelni naktis“, „Gražūs ir prakeikti“ ir kitus. Šie faktai – tai patys švelniausi ir neutraliausi iš jo audringo gyvenimo. Neretai Ficdžeraldas pavadinamas idealistu, nuopolius patyrusiu, ambicingu alkoholiku. Mylėjo ir vedė psichine liga sergančią moterį ir savo gyvenimą baigė nelaimingai – mirė nuo širdies smūgio, tikėdamas, kad yra nevykėlis. Šia anotacija norėčiau įrodyti, kad jis nėra nevykėlis. Niekas neturi teisės pavadinti nevykėliu žmogaus, kuris sukūrė dar ir dabar skaitomą šedevrą. Apie „Didįjį Getsbį“ buvau girdėjusi daug atsiliepimų. Kad tai keista, savotiška, intriguojanti, liūdna knyga. Būtent todėl norėjau tą knygą perskaityti pati ir susidaryti savo nuomonę. Knyga nestora, o ir skaityti lengva. Mintys kiek šokinėja (tiksliau ne mintys, o laiko plotmės: praeities, dabarties ir ateities), tačiau įsigilinus jaučiama prasmė. „Didysis Getsbis“ padėjo man suvokti, kad kiekvienas žmogus turi iliuzijų, vienos realistiškos, o kitos – utopijos. Supratau, kad mes visi gyvename savo susikurtame ir detaliai surežisuotame gyvenime. Planuojame nuo ankstyvos jaunystės, kuriame ir „statome“ savo ateitį. Ir, neduok Dieve, iš to „plano“ kas nors žlunga, kas nors nepasiseka... Tokiais atvejais pasimetame ir nebežinome, ko griebtis. Lygiai taip pat atsitiko ir Getsbiui. Jis buvo patiklus, tipiškas negalvojantis amerikieti, svajotojas ir idealistas. Pamilo merginą vardu Deizė. Jos vardan kūrė melus, kuriais vėliau pats patikėjo. Jautėsi mylimas, gerbiamas ir turtingas (įsivaizdavo turįs turtingų giminaičių kitapus Atlanto). Tačiau kiek ilgai žmogus gali gyventi, tikėdamas fantazijomis?! Tokia karti diena išaušo ir Getsbiui. Vieną akimirką turėjęs viską, ko troško, kitą akimirką iš tų dalykų buvo likę tik pelenai. Teigdama, kad nelaimės atveju žmogus praranda jėgas ir viltis – nemelavau. Po praradimo (iliuzijų žlugimo) Getsbis įniko į alkoholizmą. Diena prasidėdavo buteliu šampano, o baigdavosi audringais vakarėliais. O gal šis faktas iš paties Ficdžeraldo biografijos? O kas čia dabar ką besužinos... Esmė ta, kad tai subtiliai parašyta knyga apie žmogaus poreikius, troškimus ir praradimus. Žmonės skaito ją pirmiausia dėl to, kad yra girdėję daug gerų atsiliepimų, o perskaitę džiaugiasi, nes jų akiratis prasiplėtė nauju mąstymu ir supratimu. Ficdžeraldas nevertino savo gyvenimo ir žaidė juo, bet savo knygose moko, kad gyvenimas – tai pats rimčiausias žaidimas, kuris reikalauja daug savikontrolės, vidinių jėgų ir pastangų. Šiame gyvenime niekas nedalijama veltui, viską reikia užsidirbti: ir meilę, ir pagarbą, ir pinigus...Šia pamoka geriau patikėti ir pasimokyti iš Getsbio.