Yra knygų, kurias galima apibūdinti dviem-trim sakiniais, kurios ne laisvai, tačiau telpa į atskiras esmines tezes, norint išreikšti arba galbūt sukonkretinti vaizduojamą mintį.
Taip pat yra daug temų, kurios neišsenka, keičiantis rašytojų kartoms, madoms ar idėjoms; kurios tarsi pabunda skaitytojų širdyse arba kitu kampu pasuka jau pažinta.
Knyga „Karaliaus Dovydo tylėjimas“ — tai kūrinys, apimantis iš karto kelias gyvenimo ir pasaulio aktualijas, verčiantis susimąstyti apie retai pagrįstą skubėjimą reaguoti ar pasakyti, ar pasielgti taip, kaip liepia pirmieji norai. Knygoje originaliai supinti įvykiai vystosi ne tik vietos, bet ir laiko atžvilgiu. Tai suteikia kūriniui detektyvinį atspalvį, kuris leidžia skaitytojui ne tik stebėti iš šalies.
Pagrindinis knygos herojus Dovydas — vaikinas, išgarsėjęs oratoriaus savybėmis, gynęs kitataučių studentų teises savo šalyje. Jo draugas Malikas — Prancūzijos arabas, kuriam netikėtai atveriamos islamo tikėjimo subtilybės. Pakerinčios ir keičiančios pasaulėžiūrą, vėliau, išvykus į Alžyrą, Afganistaną, deja, įtraukiančios į žudymo, tariamos kovos ir tuo pačiu vidinės kančios pinkles. Turbūt reikia patikslinti, kad vieni prisidengia religija, siekdami savo tikslų, kiti ją skubotai vertina. „O aš visada būsiu tik arabas, ir dar pačios žemiausios rūšies — musulmonas, ar gali įsivaizduoti?” Vieni nukenčia, kiti lieka nesuprasti, treti teisia.

Karaliumi Dovydu liaudies pramintas knygos herojus susiduria su dilema: draugystė ar teisingumas? Jis pasirenka tylėjimą, tuo labiau, kad užuovėjai Getsemanės bendruomenėje gauti skirtas išbandymas tam labai parankus. Tylėjimą, kuris ilgainiui vis dėlto nutraukiamas, pakeičia ilga istorija apie Dovydo ir Maliko kelius, jų ėjimą greta ir, deja, skirtingus posūkius. Terorizmo siaube įklimpusio Maliko ir gyvenimo šviesas pamažu atrandančio Dovydo ryšys vis dėlto išlieka gyvas, draugystė tartum stoja į kovą su aplinkinių suprantamu teisingumu. Kaip kad Biblijoje karalius Dovydas išdrįso kautis su milžinu Galijotu.

Didelę reikšmę knygoje turi religija, kuri yra savotiškas teisingumo atspindys. Viena vertus ji — fonas, kuriame matomos nuodėmės, bet čia pat ir šviesa, kurios link einama, nusimetant tai, kas neigiama. Malikui pavyko surasti savąjį, islamiškąjį Dievą, déjà, nedaug kas jį suprato. Būtent į šventovę, į Getsemanės bendruomenę galiausiai patraukė ir Dovydas. Knygoje pažinus pagrindinį herojų, vargu ar galima teigti, jog čia jis atėjo slėptis.

Siužeto linijos dalys kai kur atrodo standartinės, ne kartą skaitytos, matytos ar girdėtos tačiau, kaip bebūtų, jos sudaro knygos turinį, be to, greit pradingsta įvykių tėkmėje.

Tiesa, dėmesio neapeina knygos pabaiga, kuri vis dėlto atrodo kiek paprasta, nors ir pabandyta suteikti šiokio tokio tęstinumo.

Knyga gražiai atspindi kūrybingų žmonių gyvenimą, kovą ir savitą mokėjimą ne tik nugalėti.