Canetti Elias

Apakimas

(0) Prisijunkite, norėdami įvertinti.
Skelbimas

Santrauka: Knyga, kuri išliks įdomi ir reikalinga net ir po tūkstančio metų. Nes pasakoja apie vieną labiausiai paplitusių reiškinių - žmonių negalią susikalbėti vienam su kitu. Skaičiau jau seniai, todėl siužeto smulkmenų nebeprisimenu, liko tik įspūdis. Ir, patikėkit manimi, šis įspūdis yra didžiulis. Neperdėdamas galiu pasakyti, kad tai - viena geriausių mano skaitytų knygų. O tai, kad už ją autoriui skirta literatūros Nobelio premija - tik šalutinis veiksnys. Knygoje pasakojama knygų žiurkės (va čia tai mums suprantamas žmogus, ar ne?), uždaro ir visiškai į savo darbą pasinėrusio mokslininko sinologo istorija. Įdomybės prasideda, kai jis pradeda kalbėtis su savo tarnaite ir, neteisingai supratęs vieną jos poelgį, ją veda. O toliau prasideda visiškų nesusipratimų virtinė, nes nei vienas iš nedaugelio knygos veikėjų nesugeba nei aiškiai pasakyti to, ką iš tikrųjų galvoja, nei suprasti to, ką jam sako kiti. Tik nepagalvokite, kad ši knyga - eilinė nesusipratimų komedija a la Holivudas. Humoro čia visiškai nėra. Tik giliai įtraukianti knygų spintomis užgriozto buto atmosfera, kuri turėtų nuteikti tik teigiamoms mintims, tačiau ilgainiui ima slėgti. Ir tai, kad visi knygos veikėjai galvoja viena, sako kita, o supranta tik tai, ką nori suprasti ir viską priderina prie savo troškimų ir minčių, taip pat nėra juokinga. Tai tiesiog verčia mąstyti apie tai, ar mes, žmonės, iš viso galime susikalbėti vienas su kitu. Štai šioje vietoje noriu padaryti lyrinį nukrypimą. Prieš kokius 10 metų skaitydamas knygą ir manydamas esąs optimistas galvojau, kad Canetti gal ir ne visai teisus. Dabar, kiek apsunkęs nuo įgytos patirties, vis geriau ir geriau suprantu tai, ką jis norėjo savo knyga pasakyti. Dialogas beveik neįmanomas, kai pašnekovai negirdi vienas kito, o išgirsti nesugeba dėl to, kad mąsto skirtingai. Ergo - rytiečiai vis dėlto nėra tokie neteisūs, kaip man atrodė anksčiau. Monologas, ko gero, yra svarbiau, nei dialogas, kurio galimybė, manding, yra miglota. Knygos atmosfera tikrai išskirtinė, sakyčiau, labai neblogai atspindinti dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės aurą, tvyrojusią ne tik Vienoje, bet ir visoje Europoje. Nors dėl objektyvių priežasčių negaliu spręsti, ar viskas tikrai autentiška, su mano įsivaizduotais to laikmečio ženklais knyga visiškai sutapo. Ir dar paliko savo gilų pėdsaką. Ar bereikia ko daugiau? Knyga, kelianti tokias mintis ir paliekanti tokį įspūdį, negali būti bloga. Nors joje pesimizmas trykšta per kraštus, o baigiama ji visiškai blogai. Nors kiekvienas veikėjas, o ir mes visi su jumis sukamės savo pačių individualiose apribotose Visatose, į kurias iš išorės ne kas tepatenka. Vis dėlto mes turime du galimus kelius - gyventi vienatvėje arba kažkaip bandyti belstis į kito žmogaus asmeninę visatą ir tikėtis, kad ten yra durelės, įleisiančios mus vidun. Du keliai - tai jau pasirinkimas. O turėti galimybę pasirinkti visada gerai.







Šiai knygai šiuo metu skelbimų nėra.

Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai!

Panašūs skelbimai