William S. Burroughs (Viljamas S. Barouzas) užaugo teisingoje šeimoje – jo senelis išrado skaičiavimo mašinėlę, motina buvo ministro duktė, tėvas turėjo antikvaro krautuvėlę. Mokėsi jis itin brangioje JAV vidurinėje mokykloje.

Čia baigiasi pliušinis gyvenimo realizmas ir prasideda "nuogas" siurrealizmas, mūsų žvilgsnį atgręžiantis į autobiografišką Burroughso kūrybą: incidentas, susijęs su Burroughso ir Jacko Kerouaco bičiulio nužudymu romane "And the Hippos Were Boiled..." (1945), netyčinis žmonos nužudymas ir homoseksualų subkultūros patirtis "Queer", klampus kvaišalų liūnas "Junky" (1953). Galiausiai – "Nuogas kąsnis" (1959), kuris dabar laikomas vienu kertinių Amerikos moderniosios literatūros kūrinių, o autorius – beat generacijos „pilkuoju kardinolu“. Nuogas kąsnis tarsi žodžių stereograma, kurią skaitant ryškėja naujas – obsceniškas, fantasmagoriškas, makabriškas – pasaulis:

„Rašytojas gali rašyti tik apie viena: apie tai, kas rašymo akimirką pakliūva į jo pojūčius... Aš – užrašymo priemonė... Nemėginu primesti „pasakojimo“, „siužeto“, „tęstinumo“... Jei man pavyko tiesiogiai užrašyti tam tikras psichikos procesų sritis, galbūt būsiu nežymiai pasitarnavęs... Aš nesu pramogų kūrėjas...“

Iš pirmo žvilgsnio "Nuogame kąsnyje" svarbiausios dvi glaudžiai susijusios temos – narkotikai ir homoseksualumas, apie kurį Burroughsas rašo negailestingai atvirai. Aušros metro ir pigių viešbučių kraštovaizdis, kai bukai laukiama kitos dozės, o sykiu ir melancholiškas nepasiekiamos seksualinės laisvės troškimas įkūnija pasaulį – šeštojo dešimtmečio Niujorką, Meksiką ir Tanžerą, kur jis pats ir gyveno. Narkotikai – pagrindinė prekė, rašo autorius, o priklausomybę jis laiko pasaulinės valdžios – žiniasklaidos konglomeratų, milžiniškos politinės ir komercinės biurokratijos bei pelno siekiančios medicinos mokslo – sąmokslu... (J. G. Ballardas)