Barauskaitė Ugnė

O rytoj vėl reikės gyventi

(0) Prisijunkite, norėdami įvertinti.
Skelbimas

Santrauka: Kad tai lietuviškasis Bridžitos Džouns variantas, netrunki pamatyti atsivertęs Ugnės Barauskaitės romaną O rytoj vėl reikės gyventi. Tai nei komplimentas, nei priekaištas. Asociacijos nuveda dar prie vienos moteriškosios lektūros atstovės Julie Tilsner knygos 29-eri ir daugiau. Tiesa, amerikietės „greitojo skaitymo“ kūrinys – kažkas tarp romano ir „Cosmopolitano“ – negali prilygti anksčiau minėtiems. Tačiau šias knygas sieja panašios jaunų vienišų karjerisčių (žurnalisčių!) gyvenimo istorijos, tarsi gairelėmis nusmaigstytos metiniais tikslais: nerūkyti, nekreipti dėmesio į vyrus, pradėti sportuoti, numesti svorio, susirasti naują darbą ir t.t. Amerikietės herojė buvo išsikėlusi, anot jos, daugumos jaunų moterų trokštamą tikslą parašyti romaną. Žinoma, apie save. Juk jei gali rašyti, kodėl to nepadarius? Ypač jei jau turi sukaupusi dienoraščių nuo pat paauglystės. Barauskaitės romanas patraukia pavadinimu, artimu šiuolaikinio jauno žmogaus požiūriui į gyvenimą, ir dar artimesne elektroninių laiškų forma. Išties tai ir tėra įmantresnė, modernesnė, „komerciškesnė“ įprasto dienoraščio forma. Rašymas vienakryptis, herojės draugų atsakymus galime tik nuspėti, bet nėra būtinybės – viskas sudėta į jos pačios pasakojimus. Ši knyga greičiausiai ne vienai (vienam) primins juos pačius, jų nelaimingas meiles bei audringus romanus ir jausmą, kad esi pasmerktas nuobodžiai besikartojančiam gyvenimui. „Knyga apie laikus, kuomet visas gyvenimas siunčiamas internetu, meilė prasideda SMS’ais, o žmonės susitinka tik tam, kad kartu pasigertų. Nors būna ir sekso, sutinku“, – taip savo kūrinį pristato rašytoja. Taikliai. Kita vertus, romano pateikimas, jo forma slepia kitų prasmių tekstą, tokį tolimą lengvabūdiškam, judriam vakarėlių bei SMS’inės meilės pasauliui. Pasakojimas dvilypis, kaip ir pati herojė. Mokykloje ji – Hesse skaitanti pirmūnė su akiniais, pasakojimo metu – į gražuoles pretenduojanti radijo laidų vedėja. Čia ji emancipuota, šeimyninį gyvenimą ironizuojanti moteris, čia – jaukių namų besiilginti įsimylėjėlė. Bohemiškas herojės gyvenimas rodos lyg laikinas, netyčia pradėtas žaidimas: jei kas pasiūlytų įdomesnį, ji nesvarstydama mestų pradėtąjį. Bet išeities niekas nepasiūlo. Galima sakyti, apie tai ir knyga – apie gyvenimą laukiant išeities. Tai gali būti meilė, vyras, vedybos (nors vieną kartą herojės gyvenime jos jau buvo, tai prisimenama tik prabėgomis). Skamba visai nemoderniai, gal net kiek maskulinistiškai. Betgi veiksmas sukasi apie vyrus, apie jų paiešką ir santykius su jais – be to nebūtų lietuviškojo Bridžitos Džouns varianto, kaip, beje, ir originalo. Ir kaip čia neprisiminsi 29-eri ir daugiau atvirų tezių, kurios subtilesniais pavidalais atsispindi ir minimose knygose: tiksintis biologinis laikrodis verčia trisdešimtmetę isteriškai ieškoti „antrosios pusės“, o didžioji problema yra ta, kad „visi vyrai vedę, liko tik smulkmė“ (26 p.). Arba devyniolikiniai, nuolat tenkantys beveik dešimčia metų vyresnei Barauskaitės herojei. Arba gėjai, kurie ir yra tikrieji herojės draugai ir patarėjai (vienam iš jų, Emiliui, herojė ir rašo elektroninius laiškus). Santykiai su vyrais, apie kuriuos knygoje kalbama daugiausiai (herojė stengiasi nenutylėti nė vieno, net mokyklinio, romano), yra ir komiški, ir dramatiški. O silpnumo akimirką herojė prisipažįsta pasiilgusi tradicinio namų židinio. „Man reikia namų, man reikia stabilių santykių, man reikia šalia žmogaus, kuris būtų ne tik mano išprotėjusio gyvenimo, bet ir mano buities dalis“ (117 p.), - sako herojė viename iš savo apmąstymų. Šie apmąstymai, dažnokai virstantys nuobodokais ir tarsi su herojės gyvenimo būdu nesuderinamais pamokslais, pasakojimui suteikia savito svorio, bet kartu naivumo ir konservatyvumo. Tai tarsi moralinis romano „pamušalas“ – jį radusi galėtų apsidžiaugti ir devyniolikinio įsimylėjėlio mama: „Kuo daugiau tėvai žino apie tavo gyvenimą, tuo mažiau turi priežasčių jaudintis. Aišku, kai tavo dvidešimt vienerių metų sūnelis pareiškia, kad šeštadieniais nakvos pas draugę, yra baisu [...], bet kita vertus, bent jau nereikia rautis naktimis plaukų sėdint ant palangės ir galvojant, kad jis gatvėmis šlaistosi, narkotikus vartoja ar prostitutes vizituoja“ (84 p.). Vis dėlto šie pamąstymai neužsitęsia žaismingoje pasakojimo greitakalbėje. Lengvas, veržlus pasakojimo stilius yra bene didžiausias romano privalumas. Pasakojimo žaismė neužgožia nepakeliamos būties lengvybės (sunkybės?) – neatsitiktinai romane ne kartą minimas šio pagal M. Kunderos romaną sukurto filmo pavadinimas. Iš pirmo žvilgsnio nerūpestingas herojės (ji visiškai sutapatinama su knygos autore – tai turėtų stiprinti skaitytojo įspūdį) pasakojimas nuo pat romano pradžios, net nuo pavadinimo, nuo perdėm tiesmukos viršelio iliustracijos, kreipia į herojės dramatizmą. Prasidėjęs euforišku gėrimu romanas baigiasi liūdna herojės savidiagnoze: „esu alkoholikė“ (258 p.) „Jei negeriu – lipu sienom, nes man skauda. Man skauda dėl viso sušikto gyvenimo“ (259 p.), – rašo herojė Emiliui. Skrupulingai ieškantys herojės problemos ir dramos galbūt ją išties ras per dideliame alkoholio kiekyje. Gal ir nesėkmingose gyvenimo prasmės ar tinkamų vyrų paieškose. Gal daugybėje socialinių faktorių, o galiausiai bus prieita prie išvados, kad visi „panašiai gyvena“. Panašiai ieško ir nusivilia. Panašiai bendrauja internetu, kuris labiau suartina nei skiria. Panašiai pasakoja draugams apie savo „sušiktus gyvenimus“. Gal net panašiai norėtų apie juos paskelbti pasauliui. Komunikacijos amžiuje visi gali rašyti. Visi ir visiems. Jei tik geba. Kad ir elektroniniu paštu.







Šiai knygai šiuo metu skelbimų nėra.

Komentuoti gali tik prisijungę vartotojai!

Panašūs skelbimai