Romanas, kuriame aprašyti tikri įvykiai. Vietoj prologo.. Baltijos jūra... Senovėje ji buvo vadinama Variagų jūra. Ir dar vadinosi Gintaro jūra... Ant smėlėto kranto jūra išmesdavo gintarą. Suakmenėjusių sakų gabalėlius. Tik jie, liūdni kaip ašaros, beliko iš neįžengiamų miškų, išmirusių, sudūlėjusių, nuskendusių prieš milijonus metų. Viso pasaulio tautos Baltijos gintarą naudodavo papuošalams, talismanams ir vaistams. Jį žinojo egiptiečiai ir graikai, romėnai ir bizantiečiai. Gintaro jūra išplauna savo dovanas ir dabar... Bet kartais putotoje mūšos juostoje galima pamatyti visai nesuprantamas, o dažnai ir grasias Gintaro jūros dovanas, Mūšos juostoje ima ir išnyra juoda raguota mina, kuri dvidešimt ar daugiau metų prastovėjo ant inkarais pritvirtintų stovų jūros dugne ir dabar staiga atitrūko. Mėtosi ant smėlio irklo nuolauža - gal būt, kažkur jūroje žvejus ištiko nelaimė? O štai prie pat kranto plūduriuoja stikliniai rutuliai - tai žvejų tinklų plūdės, matyt, daugelio grandžių pasiges šiandien žvejai...Tau norisi šūktelėti, pašaukti pagalbos, paskambinti artimiausiu telefonu į kokią nors jūrinę įstaigą, kuri padėtų išvengti nelaimės. Bet apsižvalgyk! Aplink tą kranto dalį, kur supasi raguota mirtis, stovi postai, jie rūpestingai nukreipia praeivius aplinkiniais keliais. Iš jūros dugno atplaukia traleris minos demontuoti. Plaukia greitasis kateris, ieškodamas skęstančio žvejo. O to, ko tau nereikėjo matyti, - guminės valties, supjaustytos ir užkastos smėlyje, ir pėdų nuo jūros į smėlėtas kopas, - tu taip ir nepamatysi. Prieš tave krantu praėjo pasieniečių būrys, kuris visa tai pamatė anksčiau už tave ir padarė viską, kad ant tavęs nekristų net pavojaus šešėlis. Keistas dovanas kartais išskalauja Gintaro jūra...