Skambutis

Jeigu reiktų apibūdinti „Skambutį“ trimis žodžiais, tai – kvapą gniaužiantis detektyvas.
…Keturiems paaugliams atsitiktinai į rankas patenka keisto ir iš pirmo žvilgsnio nerišlaus turinio vaizdajuostė. Praėjus septynioms dienoms po vaizdajuostės peržiūros visas ketvertukas paslaptingai miršta… Jaunas žurnalistas ir jo draugas universiteto dėstytojas ima tirti šį keistą įvykį. Blogiausia, kad jie taip pat žiūrėjo vaizdajuostę. Ar mirtis ištiks juos lygiai po savaitės? Laikas staiga tampa aukso vertės.

„Skambutis“ turėtų vienodai patikti ir tiems, kurie matė ekranizacijas, ir tiems, kurie nieko nežino apie šią epopėją. Visų pirma todėl, kad tai visiškai savarankiški ir nepaprastai įdomūs kūriniai, nagrinėjantys išties bauginančias problemas: kokias ligas ar mirtį sėjančius virusus, gebančius sunaikinti civilizaciją, gali pagimdyti paprasta žmogaus neapykanta.

Įdomiausia, kad K. Suzukis tvirtina nemėgstantis siaubo romanų ar filmų ir bemaž nežiūrintis televizoriaus, o „Skambutį“ parašęs remdamasis… asmenine patirtimi. Dar viena mįslė? Galbūt. Populiariausias šiuolaikinis japonų rašytojas taip pat kuria vaikiškas istorijas ir jas verčia iš anglų kalbos į japonų. Be to, yra puikus motociklininkas ir profesionalus jūrininkas. Su šeima gyvena Tokijuje.