Fantastinė literatūra nėra vien apie burtininkus ir stebluklingąsias lazdeles. Ji leidžia pažvelgti į pasaulį nauju kampu.“

Taip savo kūrybą apibūdina Terry Pratchettas (Teris Pračetas, gim. 1948) – vienas skaitomiausių ir produktyviausių Didžiosios Britanijos rašytojų. Britiško humoro prisodrintos filosofinės fantastikos veikalai Pratchettui visame pasaulyje pelnė 45 milijonus skaitytojų net 33-imis kalbomis. Tačiau kitaip, nei įprasta Douglasui Adamsui ar „Monty Python“ grupei, Pratchettas savo kūriniuose cinišką humorą supina su nuoširdžia atjauta šiam paradoksaliam pasauliui. Šis komiškumas, unikaliai įlietas į nuotykių kupiną siužetą, labiausiai žavi Pratchetto skaitytojus.

Ką darytumėte, jei būtumėte galingas dievas ir staiga sužinotumėte, kad tapote bejėgis, o iš milijonų tikinčiųjų jums liko vienas vienintelis, ir tas nelabai gudrus?

Mažieji dievai – filosofinė fantastinė komiška istorija apie dievą, kuriam būtent taip ir nutiko, ir kaip, įveikęs šį išbandymą, jis tapo geresne ir išmintingesne antgamtine būtybe. Mažieji Dievai – tai pasaka, linksma ir jaudinanti, apie nesėkmes ir pažeminimus, pavojingas keliones ir neišmintingus karus, sutrikusius filosofus ir supykusius žynius.

Skandalingi dieviškojo Omo ir jo ištikimojo vienuolio Bruthos nuotykiai atskleidžia gilesnę temą: dievas turi ne tik valdžią savo sekėjams, bet kartu ir pareigą jais rūpintis.

Mažieji dievai priklauso „Disko pasaulio“ serijai, kurioje Pratchettas vaizduoja pasaulį kaip plokštumą, diską, kurį laiko 4 drambliai, o šie stovi ant milžiniško vėžlio, judančio erdve. Tačiau šiame pasaulyje tikima, kad jis yra apskritimas. Įsivaizduokit, kas nutiktų, jei iš tikrųjų pamatytumėt, kad pasaulis ne apvalus ir jums už tai krautų laužą...