Čalderono vienuoliai

Siaubo magijos žanro apysakos.
Paslaptinga pilis viduryj jūros nuo seno žinoma kaip prakeikta. Žvejai aplink įspėja atvykelius, bet jei šie nepaklauso - jie nepajudins nė piršto, kad jiems padėtų. Net jei nelaimėlis išlėks ant kranto, kur jį sudoros kažkokie besočiai padarai, jie persižegnos ir toliau dirbs ką dirbę. Tai ne jų reikalas. Prakeiksmui nevalia išplisti toliau salos ribų...
Bet žmonių smalsumas - toks pats besotis, kaip tų tvarinių kraujo troškimas. Vampyro įkandimas auką paverčia vampyru. Toks sukurtasis tiesiogiai paklūsta savo šeimininkui, o pats vampyrų kurti nebegali. Visa valdžia - vienuolių rankose. O jiems reikia kraujo... Vadinas užkratas privalo išplisti. Ir štai pasitaiko proga...

Gal ir ne pati baisiausia istorija, tačiau kartas nuo karto tikrai norėsis sugriežt dantimis "na kur po galais eini?!". Vampyrai pateikiami... gan neblogai. Pradeda kaip tik apie kraują mąstantys lavonai, o baigia - kaip pilnai regeneravę, protaujantys demonai. Kurie beabejo nori užvaldyti pasaulį.