Šviesa tamsoje. Laiškai iš Gulagų

2008 metų pabaigoje pasirodė neseniai mirusio ilgamečio Pasvalio dekano mons. Jono Balčiūno (1927–2008), kuris pačius gražiausius jaunystės (1954–1965) metus praleido sovietiniuose lageriuose, laiškai kunigams, mamai, seseriai Antaninai ir dukterėčiai Margaritai, sudėti į rinkinį „Šviesa tamsoje“ („Druka“, Klaipėda). Įprasta į laiškus žiūrėti kaip į žmogiškosios biografijos faktą. Mons. J. Balčiūno laiškuose tokių duomenų beveik nerasime – bus tik viena kita užuomina, iš kurios galima spręsti, kokia nelengva kalinio dalia, koks žodžiais nenusakomas Tėvynės ilgesys, rasime vieną kitą prasitarimą apie savo pomėgius. Laiškų rašymas artimiesiems kunigui padėjo atsilaikyti prieš gyvenimo negandas. Dvasią stiprino ir tremtyje neleido palūžti malda, tikėjimas žmogaus moralinėmis vertybėmis, mokslo žinių troškimas ir literatūriniai pomėgiai. Laiškuose kunigas išsako savo požiūrį į tikėjimą, Tėvynę, šeimą, jaunimą, moralines vertybes. Jie suteikia kiekvieno mintims ir jausmams dvasinio peno. Čia daug gyvenimo šviesos, optimizmo, filosofijos ir dvasinės jėgos. Tai ir dvasinis paminklas visiems tremtiniams, kurie sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis išsaugojo orumą, parodė dvasinį atsparumą ir nepalūžo vaikščiodami aštriausiomis žmogaus būties briaunomis.