Moteris Berlyne

Anonimės pasirašytas dienoraštis ilgai keliavo Vakarų Berlyne iš rankų į rankas kaip 1959 m. Švedijoje vokiečių kalba išleistos knygelės fotokopija. Tai didelė ir labai nepatogi sensacija. Viskas, kas čia aprašyta, yra tikra. Jūs daugiau niekuomet nežiūrėsite į Antrojo Pasaulinio karo baigtį taip pat. Jūs iš naujo perkainosite, kas yra laimėtojai, pralaimėtojai ir tikrosios aukos. Tik dabar, iš naujo perleidus knygą, pribrendo laikas atviram ir nuodugniam šio teksto vertinimui.

1945 m. balandžio 20 d. Paskutinis fiurerio gimtadienis, bet slėptuvėse lindinčiai moteriai, kaip ir daugumai berlyniečių užėjus rusams, jis mažai rūpi. Bombos, maistas, oras, pokalbiai rūsyje, prievartavimai ir eilės prie maisto produktų – tokia kasdienybė, įsigėrusi į šio dienoraščio puslapius. Moteris rašo skubėdama, neretai trumpindama žodžius, radusi laisvą akimirką tarp lėktuvų antskrydžių, rusų kareivių vizitų ir darbo: „Man gera rašyti. Nukreipia dėmesį kitur. Noriu, kad Gerdas perskaitytų, kai sugrįš." Kai jis sugrįžta, sako negalintis suprasti sutrumpinimų, pavyzdžiui, Schdg. Išgirdęs, kad tai Schändung (vok. išžaginimas), nieko nesakęs išeina...