Štai kuo gali baigtis knygų išpardavimai, akcijos ir nuolaidos: prieš kelerius metus detektyvams „ate“ pasakęs žmogus imi ir parsitempi būtent šio žanro knygą namo.
Iš tiesų „Nakties traukinys“ nenusipelnė tokios ciniškos įžangos. Ar bent jau ne visai nusipelnė. Leidykla, įvardijusi knygos žanrą, papildo, jog tai „trikdančio žodžių žaismo kupina istorija su visais klasikinio detektyvo elementais“. Kuo šis romanas skiriasi nuo detektyvo, spręsti negalėčiau, todėl to ir nedarysiu. Nuo detektyvų iki šiol atgrasindavo skurdus žodynas, vienas į kitą panašūs scenarijai ir nuodugnus detektyvų darbo nagrinėjimas, nors ši profesija man neatrodo nei pati romantiškiausia, nei įdomiausia. Šių trijų elementų kratinys neretai mane priversdavo padėti knygą šalin taip ir nesužinojus, tai kas gi auką nužudė. O šįkart sužinojau. Kaip beveik privaloma, mirusioji – jauna, graži, pasiutusiai sėkminga, laiminga ir taip toliau (nepamenu kada nors skaičiusi detektyvą apie ligotą senutę). O jos mirtis labai labai panaši į savižudybę. Kas, turint omenyje prieš tai išvardintus mirusiosios privalumus ir akivaizdumus, nesuvokiama. Detektyvė, kurios lūpomis ir pasakojama ši istorija – tai moteris, labiau primenanti vyrą, nors rūkanti, gerianti ir šiaip nuodėmingai gyvenanti daugiau nei jos stipriosios lyties kolegos. Gana stereotipinis įvaizdis, kaip stereotipinės yra ir n-tajame puslapyje išlendančios vaikystės traumos – mušė mama, nemylėjo tėtis, todėl aš taip ir padariau. Iš „pasaulinės šlovės sulaukusio jaunosios britų kartos rašytojo“ (cituoju paskutinį knygos viršelį) to nesitikėčiau sulaukti. Bet kažkas ima ir užkabina. Galbūt dėmesys psichologiniams niuansams. Tas noras pateisinti artimą, mylimą žmogų toks stiprus, kad kabiniesi už šiaudo. Tada net detalė „ji neturėjo televizoriaus“ atrodo reikšminga (aš irgi jo neturiu, todėl kikenu įsivaizduodama, kaip tai bandytų paaiškinti detektyvė Mika). Noras po mirties paskelbti išėjusįjį šventuoju užgožia net vis aiškėjančią tiesą, kad kiekvienas žmogus turi tik sau priklausančią dalį, kurią neretai tik sau ir parodo. Nes ta dalis gali būti labai tamsi ir bauginanti. Noras ieškoti kaltųjų vis garsėja. Jei jis neapkurtins, kaltinantiems gali prireikti pažiūrėti į veidrodį. Kol artimieji liūdi, gedi, keikiasi, bando suvokti ir skuba apkaltinti, kietoji detektyvė Mika dirba. Šniukštinėja menkiausias detales. Naktimis. Klausydama, kaip pro namus bėgiais pradunda nakties traukinys. Mika vyriška tada, kai reikia atlaikyti vaizdų stambiu planu iš morgo seansą. Bet moteriškai subtili ten, kur nakties traukinys pasiekia ne kitą kaimą ar miestą, o sąmonės ir pasąmonės kampelius. Subtili, kad pajustų takoskyrą tarp trijų moterų: tos, kuri atrodo laiminga, tos, kur jaučiasi laiminga, ir tos, kuri yra laiminga. Skaitydama jaučiausi lyg vis greitėjančiame traukinyje. Kažkada atėjo momentas, kai pajunti, kad tavo protas ir nuojautos jau nespėja su detektyve. Šaunioji Mika aplenkė skaitytoją, kaip šaunuolei ir dera. O skaitytojui telieka versti puslapį po puslapio ir vytis, vytis, vytis...