Ar Hitleris sirgo?

Degradavusio, nuo medikamentų priklausomo psichopato Adolfo Hitlerio paveikslas vis dar gajus ir priskiriamas prie neblėstančių „didžiojo vokiečių nacijos gelbėtojo“ mitų. Tokį ilgalaikį domėjimąsi ir atsirandančias vis naujas teorijas apie žmogaus, sumaniusio pragaištingiausią žmonijos istorijoje karą, prigimtį paaiškinti ir pagrįsti, be abejo, paprasta: kas įsako išžudyti milijonus nekaltų būtybių, būtinai turi būti ligonis, žinoma, psichinis.
Karas baigėsi, praėjo keturi mėnesiai. Asmeninis Hitlerio gydytojas, profesorius, medicinos mokslų daktaras Theodoras Morellas kameros draugui chirurgui, profesoriui ir medicinos mokslų daktarui Karlui Brandtui pasakoja, kad fiureris niekada nesirgo. Tokia žinia nustebina „eutanazijos“ specialistą, atsakingą už daugelį žudynių, kurias uoliai vykdė fiurerio parankiniai. Asmeninis gydytojas neva pasistengęs ir „galutinai pripumpavęs“ „mylimąjį fiurerį“ reikalingų vaistų dozių, o atbudus sąžinei nusprendęs išpažinti kaltę ir iškloti visą tiesą. Ar taip buvo, ar galime tikėti ir vienu, ir kitu vokiečių mediku? Mes žinome viena: išsamiais išvedžiojimais apie Morellą ir Hitlerį Brandtas atviravo su amerikiečių karininkais vien tam, kad išgelbėtų savo galvą.
Knygos autoriai Hansas Joachimas Neumannas ir Henrikas Eberle kelia klausimus ir bando į juos atsakyti pasitelkdami asmeninio fiurerio gydytojo užrašus, konsultavusių medikų išvadas, atliktus farmakologinius tyrimus ir pokalbius su gausybe liudytojų, dieną naktį gyvenusių šalia Hitlerio. Taigi kokiomis ligomis iš tiesų sirgo nacionalsocialistų vadas, kur slypi rasinės neapykantos šaknys, ar Hitleris apskritai turėjo psichinę ligą, kokias ligas gydėsi iki 1934-ųjų, kokias epikrizes įrašė gydytojai jo medicininėje kortelėje, ar turėjo chroniškų susirgimų ir kokius vaistus vartojo, ar tikrai buvo homoseksualus, ar priklausė nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio ir t. t.