Gyvenom socializme. Prisiminimai apie Juozą Baltušį

Aktorė Dagnė Jakševičiūtė yra išleidusi knygą apie savo motiną, garsią aktorę Moniką Mironaitę. Knygoje „Gyvenom socializme“ ji prisimena patėvį, lietuvių literatūros klasiką Juozą Baltušį. Tokį, kokį jį pažinojo pati, kiti namiškiai, draugai, bendradarbiai, galbūt ir priešai.

Čia rasime faktų, kurie niekada nepateks į oficialius literatūros istorijos dokumentus. Nes šie prisiminimai grindžiami šeimos istorija, kur pinasi kelių kartų likimo vingiai ir aistros. J. Baltušio šeima gyveno laužydama daugelį ano meto standartų, pasakojimai apie Juozą ir Moniką sklido iš lūpų į lūpas ir tapo legenda.

Knygoje aprašomas gyvenimas sovietiniais laikais, rašytojo santykiai su valdžia ir kolegomis. Ir lemtingas virsmas Lietuvai ką tik atgavus nepriklausomybę – kai „laiku nesusipratusio“ rašytojo knygos buvo svaidomos autoriui į veidą, o į Lietuvos aukso fondą literatūrologų įtraukti jo kūriniai, išskyrus „Sakmę apie Juzą“, išbraukti net iš moksleiviams rekomenduojamos literatūros sąrašų. Kodėl taip atsitiko ir kokią asmeninę dramą turėjo išgyventi rašytojas?

Juozas Baltušis per savo gyvenimą (1909–1991) pelnė svarbiausias ano meto literatūrines premijas, jo įtaką liudija suteikti LTSR nusipelniusio meno veikėjo, LTSR liaudies rašytojo vardai. Tarp įvairiapusės jo kūrybos užtenka paminėti „Parduotas vasaras“, „Su kuo valgyta druska“ ar „Sakmę apie Juzą“, kad paaiškėtų, koks svarus rašytojo indėlis į lietuvišką prozą.

Šioje prisiminimų knygoje į Juozą Baltušį žvelgiama ne kaip į literatūros klasiką, jo kūryba nenagrinėjama. Rašytojo podukra Dagnė Jakševičiūtė pasakoja apie savo šeimą, apie du talentingus menininkus – aktorę Moniką Mironaitę ir jos vyrą rašytoją Juozą Baltušį, dažnai keldavusius sąmyšį Vilniaus visuomenėje. Aprašomi santykiai su nomenklatūrinėmis organizacijomis, kolegomis, požiūris į naująją kartą. Atskleidžiama faktų apie rašytojo pasitraukimo iš literatūrinio gyvenimo priežastis 1990 m. paskelbus nepriklausomybę, pasakojama apie viešą jo puolimą ir pasmerkimą.

Anot autorės, daug kas apie J. Baltušio nuodėmes laužta iš piršto, su pačiu juo nepasikalbėjus, neįsigilinus, kodėl jis toks buvo ir ar galėjo būti kitoks. Daug kas plėšė jį už skverno savo pusėn, o patraukti nepavykus, tiesiog prisidengė jo vardu. Šioje knygoje atgyja talentingos asmenybės paveikslas – su visomis silpnybėmis ir nenumaldoma gyvenimo aistra.

„Žmonių, asmeniškai pažinojusių Baltušį, lieka vis mažiau. Aš – viena iš jų. Tad skubu papasakoti apie savo patėvį – šmaikštų, labai emocingą žmogų, kūrybingą ir reiklų sau rašytoją, o paskiau tegu viską savaip surikiuoja laikas.“

Dagnė Jakševičiūtė